L. Anderson: politinės muzikos metai

Jei Laurie Anderson, Niujorko avangardo ikona, būtų tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentė Vilniuje, ji jau būtų pavadinta „naudinga idiote“. Muzikantė sako, kad kapitalizmas kenkia žmonių santykiams, nes paverčia mus – ir ją pačią – prekės ženklais, o tik paskui individualiomis asmenybėmis. Rudenį ji kartu su 200 kitų menininkų ir aktyvistų ragino pasaulio lyderius reaguoti į klimato kaitą, nes tai yra „didžiausias iššūkis žmonijos istorijoje“. Spalį koncerte-performanse Vilniuje ji, atsispyrusi nuo asmeninių daiktų praradimo per potvynį, kalbėjo apie nykstančią demokratiją Vakarų pasaulyje. Pasitelkdama graikų mitus ji metaforiškai kritikavo JAV prezidento Donaldo Trumpo norą statyti sienas ir citavo neoliberalizmo kritikę Naomi Klein.

Kai Kongresų rūmuose susirinkusių klausytojų Laurie paprašė rėkti ir taip solidarizuotis su jos drauge Yoko Ono, kai ši sužinojo, kad D. Trumpas išrinktas prezidentu, jie rėkė kartu. Koncertas buvo palydėtas ovacijomis. Laurie kultūrinis svoris ir viešnios iš JAV statusas legitimavo žinutes, kurios kituose kontekstuose dalies tų pačių žmonių būtų užginčytos arba palaikomos tyliai.

„Nu bet sori, politinis preachinimas (angl. pamokslavimas) varė į neviltį. Tikrai jau žinom, koks blogas yra Trumpas“, – feisbuke apie koncertą rašė „15min“ kolegė Emilija Visockaitė. Bet Laurie šou buvo daug daugiau nei apie vieną asmenį Baltuosiuose rūmuose. Kai Lietuvos muzikantai vis dar renkasi būti be pilietinės pozicijos (kalėdinės akcijos su prezidente nesiskaito), o politikai kalba tik apie vietos reikalus, koncertai tampa vieta pasijausti globalaus pasaulio dalimi.

Panašiai turėjo jaustis žmonės, nuėję į Rogerio Waterso koncertą vasarą Kaune. Ten subtilumo jau nebuvo. Ekranuose vėmė milžiniška JAV prezidento projekcija, o, sugrojus „Pink Floyd“ dainą „Pigs“, areną nušvietė lietuviškas užrašas „Trumpas yra kiaulė“. Tik su R. Watersu, kaip šioje skiltyje jau anksčiau rašiau, yra viena didelė problema: priešingai nei Laurie ir kiti Vakarų menininkai, jis nemato problemos pagirti Vladimirą Putiną ir duoti interviu Kremliaus žiniasklaidai. Tai yra dvigubas standartas, kompromituojantis daugelį reikalingų R. Waterso idėjų.

Tiek L. Anderson, tiek R. Waterso koncertai atnešė neįprastą atmosferą į Lietuvos kultūrinį lauką. Mes nesame įpratę girdėti kritikos JAV ar Vakarų civilizacijai. Tai yra švyturiai, ant kurių pastatyta modernios Lietuvos idėja – tolti nuo sovietmečio, artėti link Vakarų. Tad netgi kai D. Trumpas į susitikimą su Baltijos šalių prezidentais ateina manydamas, kad kalbasi su Balkanų prezidentais, kritika Lietuvoje jam išlieka švelni. Reikia, kad atskristų žmogus kaip Laurie, niujorkietė iš didžiosios N, ir parodytų, kad galima. Kaip sakė Merilando universiteto (JAV) vyriausioji mokslininkė, saugumo specialistė Eglė Murauskaitė, „lietuviai yra labiau proamerikietiški nei patys amerikiečiai“. Laurie koncertas atskleidė, kad tikrasis vakarietiškumas – tai ne gyvenimas „kaip Amerikoje“, o siekis aukštesnių bendražmogiškų vertybių: pagarbos vienas kitam, saugumo, vidinės ramybės. Ir tai gali ateiti iš visiškai nevakarietiškų praktikų, kaip pademonstravo ji pati, scenoje parodydama tai či judesių.

Iš kritikos dabartinei JAV būklei gimė ir geriausia šių metų politinė daina – reperio Childish Gambino gospelo ir trapo dėlionė „This Is America“, kalbanti apie šaudynes ir rasizmą. Su artima žinute atėjo reperis Kanye Westas, tik stojo į kitą politinio spektro pusę – norėdamas būti alternatyva alternatyvai jis užsidėjo „Make America Great Again“ kepuraitę, apkabino D. Trumpą ir pasakė, kad „jį myli“. Po 20-ies dienų, sulaukęs didžiulės kritikos bangos, Kanye tvitino, kad dabar jo akys „plačiai atvertos“ ir kad jis atsitraukia nuo politikos. Taip JAV prezidentas liko su tradiciniu cockrokerišku palaikymu – Kid Rocku, Tedu Nugentu ir kitais vardais, kurių muzikos jūs nenorite išgirsti.

D. Trumpo prezidentavimas tarp muzikantų panaikino neutralią poziciją. Nebegali tiesiog „kurti muzikos“ ir nesirūpinti, kas vyksta aplink. Nereagavimas yra prisidėjimas prie problemos. Tai galutinai įtvirtino T. Swift, lig tol jokių potencialių gerbėjų nenorėjusi prarasti JAV popdainininkė, šiemet pirmą kartą perdavusi politinę žinutę – per kadencijos vidurio rinkimus paragino balsuoti už demokratų kandidatus ir stojo už LGBTQ teises, lyčių lygybę ir rasizmo mažinimą visuomenėje. Kaip rašė knygų autorė ir žurnalistė Kara Brown, „jeigu prieš dvejus metus būtumėte pasakę, kad Kanye bėgios su MAGA kepuraite, o Taylor viešai palaikys demokratų kandidatus, būčiau iš jūsų pavogusi piniginę, nes gaištate mano laiką“.

Bet šiandien nėra „prieš dvejus metus“. Politika yra visur, taip pat koncertų salėse. Planas 2019-iems – kad tai taptų ir lietuvišku procesu. Metai, kai turėsime trejus skirtingus rinkimus, tam yra geriausias įmanomas laikas.