Paveldėjimo ekonomika, arba Paskutinė valia, kai dar niekas nesibaigia: koks bus Lietuvos planas

(Ne)matoma paveldokratija

Iš kairės: G. Gucci, P. Reggiani, G. Armani, R. Karpavičius, B. Lubys. VŽ koliažas

Iki detalių sustyguota paskutinioji mados karaliaus Armani valia priminė svarbią temą – kaip laiku reikia kalbėti apie nebūtinai malonius paveldėjimo klausimus. Šiuolaikinėje Italijoje paveldimo turto vertė sudaro daugiau kaip 15 proc. BVP, o daugelyje kitų šalių turto dalis iš paveldėjimo reikšmingai auga ir veikia ekonomiką. Lietuvoje duomenų apie pirmosios nepriklausomybės verslininkų kartos sukaupto kapitalo vertę šykštoka, bet, akivaizdu, poreikis ruoštis ir kurti efektyvaus turto perdavimo būdus artimiausius 20–30 metų tik augs.

Šiuolaikinėje Italijoje paveldimo turto vertė sudaro daugiau kaip 15 proc. BVP, o daugelyje kitų šalių turto dalis iš paveldėjimo reikšmingai auga ir veikia ekonomiką. Lietuvoje duomenų apie pirmosios nepriklausomybės verslininkų kartos sukaupto kapitalo vertę šykštoka, bet, akivaizdu, poreikis ruoštis ir kurti efektyvaus turto perdavimo būdus artimiausius 20–30 metų tik augs.

Kai praėjus savaitei nuo 91-ų Giorgio Armani, arba tiesiog – Armani, mirties Milane buvo atplėšti vokai su paties mados korifėjaus ranka rašyta paskutine valia, ne tik jo talento gerbėjai lengviau atsikvėpė. Armani testamentas pasirodė esąs tarsi verslo plano dalis. Jame vaikų neturėjęs mados dizaineris paskyrė įpėdinius ir sukonstravo mechanizmą, kaip toliau puoselėti pusės amžiaus darbą – 1975 m. įkurtus mados namus.