Narcizų pinklėse

Kaip aš myliu savo kolegas. Su jais smagu (dažniausiai), jie nusiteikę padėti (beveik visada). Būna, kad ir užknisa savo garsiu plepėjimu arba perdėtu darboholizmu (kartais). Bet labiausiai žavi tai, kad jie moka nustebinti. Nesvarbu, jog paskui tenka nagus graužtis dėl to, kad pasidavei vilionėms. Ir net kai pasižadi, kad daugiau niekada neįkliūsi į gera linkinčių spąstus, tenka susitaikyti su tuo, kad tai ir vėl kartosis. Nes jei ne kolegos, nesužinotum dalies gyvenimo tiesų. 

Biuro gyvenimas yra atskira respublika. Tereikia praverti kontoros duris, ir jau tampi kitoks. Nei geresnis, nei blogesnis – kitoks. Nes aplinkiniai tau daro įtaką. Gali tai neigti, aiškinti, kad esi individas, galvojantis savo galva, pats savarankiškai priimantis sprendimus. Bet kontora nusprendžia savaip.