Paprasta matematika ir dar paprastesnė literatūra

Ukrainiečiai patys dabar rašo aktualiausią poeziją ir prozą pasaulyje

Poetas, eseistas Donatas Petrošius. Skirmanto Lisausko (BNS) nuotr.

Vaikystėje sekdavosi matematika. Greičiausiai klasėje išspręsdavau visas aritmetikos užduotis, pusę pamokos iš neturėjimo, ką veikti, dykinėdavau. Paskui prasidėjo algebra – su iksais, ygrekais, zetais ir visais kitais nežinomaisiais. Atsilikau beviltiškai, į teigiamą pažymį ištempdavo geometrija. Kas kam neaišku – raidės įneša sumaištį į tobulą skaičių pasaulį. Raidės jungiasi į žodžius, slepiasi vienos už kitų, kažką simbolizuoja, kuria metaforas. Kuo daugiau raidžių, tuo lengviau pamesti prasmę, tikslą – kas visais tais uždaviniais skaičiuojama, kam tau to reikia? Į kur veda tos amžinos protų pratybos?

Keletą kartų save pagavau – dažniausiai tokios nesąmonės nutinka prausiantis duše – pamiršusį, kiek tiksliai man metų. Seniau apsiskaičiavimo paklaida būdavo plius vieni metai, šiemet sugebėjau pats sau save pasendinti dvejais metais. Taip, matyt, nutinka visiems, kas nešvenčia savo gimtadienių, nusprendžiau. Nors, spėju, visa tai dėl karo. Tik apie jį galvojant erdvėlaikis susispaudžia, o ne ištįsta. Šiurpiausioji fazė prasidėjo 2022-aisiais, o atrodo – ką tik, aną žiemą, užpernai. Laikas dabar kažkoks skubotas, neišbaigtas, nekokybiškas, svarbių įvykių daug, bet pasąmonė didumą jų nori ištrinti. Viskas nutinka čia pat, bet tuo pat metu – nenusakomai toli.

Homo sapiens smegenys savotiškai prisitaikė šiame skaitmeniniame amžiuje: sugeria neaprėpiamus kiekius informacijos, kad iškart viską suarchyvuotų ir įspraustų į požievį. Operatyviojoje atmintyje kuriam laikui išlieka keletas įkyrių memų, pokvailių gabalų priedainiai, šis tas iš naujienų srauto. Visa kita saugo gūglo seifas už durelių su užrašu – iki pareikalavimo.