Išskirtinis VŽ interviu su Nobelio laureatu: apie Europos paralyžių ir kur slypi valstybių sėkmės kodas

Jamesas A. Robinsonas, 2024 m. Nobelio ekonomikos premijos vienas iš laureatų. Vilmo Narečionio (VŽ) iliustracija.

Kodėl vienos valstybės klesti, o kitos neišsikapanoja iš sąstingio ir žlunga? Dažnai girdime, kad vienas pakelia, o kitas smukdo geografinė padėtis, turimi žemės gelmių ištekliai ar gyventojų mentalitetas, kultūriniai aspektai. Atsakymo į šį klausimą paieškos užtruko kelis dešimtmečius, o uolus akademinis darbas, persmelktas ekonomikos, istorijos ir antropologijos žinių, Jamesui A. Robinsonui, Daronui Acemoglu ir Simonu Johnsonui pernai atnešė Nobelio ekonomikos premiją. Jų išvada paprasta, bet gili – ekonominė sėkmė visada yra politinė. Valstybė, kuri nesugeba steigti institucijų, įgalinančių visuomenę susikurti ekonominę gerovę, anksčiau ar vėliau ima byrėti iš vidaus.

Dabar, išgyvenant geopolitinius lūžius, demokratijos idėjų silpnėjimo metą ir dirbtinio intelekto (DI) revoliuciją, šios idėjos suskamba nauju aktualumo tonu tiek Lietuvoje, tiek visame Vakarų pasaulyje. Apie tai kalbamės su vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų prof. J. A. Robinsonu, kuris lapkričio 26 d. konferencijoje „Verslas 2026“ dalysis savo įžvalgomis apie tai, kaip Lietuva galėtų sparčiau auginti savo gerovę. 

Anot Nobelio premijos laureatų, dalies pasaulio valstybių skurdo pamatas buvo padėtas dar ankstyvosios kolonizacijos laikais, kai nepažintų žemių užkariautojai pavergė vietos gyventojus, turėdami vieną tikslą – išgauti ir valdovui išgabenti resursus. Tuomečių teritorijų santvarka buvo paremta priverstiniu darbu, privati nuosavybė neegzistavo, o tai visiškai panaikino prielaidas asmeninei iniciatyvai ar inovacijoms. Atrodo, paprasta tiesa, matyta ir vėlesniais šimtmečiais, – kam stengtis, jei visas sukurtas gėris išplauks už tūkstančių kilometrų?