G. Vilpišauskas. Persijos kebabų paslaptys

Šiose eilėse, kurias XV a. parašė sufijus Mohammadas Harawi, užfiksuota visa Persijos kebabų esmė: tai tikra kulinarinė simfonija, kerinti gurmanus jau net ne šimtus, o tūkstančius metų. Būtent persų kalboje atsirado žodis „kebabas“, kurį tik daug vėliau perėmė arabai ir turkai.

Ir ne, čia nekalbu apie tuos abejotinos kokybės mėsos gabalėlius, sudėtus į lavašą su pjaustytais kopūstais, gausiai palaistytus „česnakiniu“ ar „švelniu“ padažu (kad ir kas tai būtų), kurie tada suvyniojami, pakepinami ant elektra įkaitintų grotelių ir parduodami daugybėje kioskų mūsų šalyje. Nors tai, ką mes vadiname „kebabu“, yra viena iš kebabų rūšių, būtent – turkiško „Döner kebap“ vietinė imitacija, šiandien pakalbėkime apie tai, apie ką rašė garbusis sufijus Isfahano mieste prieš kelis šimtus metų.