VŽ rekomenduoja: „Stebuklai“ – verslo pietums

VŽ „Savaitgalio“ formatas – dienos pietūs, tačiau ir į pusryčius dietologai primygtinai rekomenduoja atkreipti dėmesį. Ėjome į „Stebuklus“ ir jų. Pusryčių viršūnė čia – kiaušiniai su marškinėliais, tokius mokė virti mokykloje per darbelių pamokas, plačiai vadinami Benedikto kiaušiniais. Kol nebuvau ragavusi jų Anglijoje, konkrečiau – mažutėlėje Bristolio kavinėje „Primrose cafe“, maniau, kad „Stebukluose“ jie patys skaniausi ir, kartą čia paragavusi, daugiau nebesiūliau namuose išvirtų savo pačios. Po pusryčių „Primrose cafe“ šiek tiek atlėgo: ne šventieji puodus lipdo.

Čia ne valgykla

Bet grįžkime prie verslo pietų. „Stebukluose“ jie tikrai verslo. Ir dėl pietautojų, kurie čia juos valgo, ir dėl kainos.

VŽ „Savaitgalio“ nuostata sena ir aiški: iš kirvio košės šiais laikais nebeišvirsi. Kitaip tariant, už tris eurus kokybiškai nepapietausi.

Mes, dvi moteriškės, papietavome už 23 Eur. „Komplektą“ sudarė trinta moliūgų sriuba iš pagrindinio valgiaraščio (7 Eur), dienos (voveraičių) sriuba (3 Eur) ir du patiekalai iš dienos pietų valgiaraščio: lašišos (6 Eur) ir jautienos (7 Eur).

Sriubą gavome neilgai trukus, antrųjų patiekalų teko gerokai luktelėti, nors restorane buvo užimta maždaug pusė stalų.

Čia ne valgykla, sakau kolegei ir gardžiuojuosi estetiškai patiektomis dviejų rūšių – juoda ir balta – bandelėmis. Ši kiek nervinasi, nes pietums laiko turi akademinę valandą. Papietauti mums prireikė šiek tiek daugiau, o didžiąją laiko dalį suėdė laukimas. Kitą – grožėjimasis: patiekalai lėkštėse – tarsi meno kūriniai, ir tai „veža“. Pavyzdžiui: rausvos lašišos skiautelės nyra į žalsvą padažą su putele, čia salotos skiauterėlė, čia – poro šiaudelis, o švelniam jų deriniui išskysti neleidžia tamsios gervuogės. Lėkštėje su jautienos gabalėliu tas pats – grožis ir minimalizmas.

„Stebukluose“ triumfuoja ne vien grožis, bet ir skonis. Sriubos – puikios. Kalbant apie antruosius patiekalus, vis dėlto man labiau patiko jautiena iš kolegės lėkštės: ragaudama taip ir jutau, kad jautukas augo ne fermoje su keliais šimtais tokių pat nelaimėlių. Gal alumi jo niekas ir negirdė, kaip japonai ar australai, bet kad gyvulys mito tinkamai, gali spręsti iš minerališko, „laukinio“ mėsos skonio.

Nesyk teko girdėti apie mažas „Stebuklų“ virtuvės porcijas. Tiesa, jos tokios ir yra, tačiau maži stebuklai džiugina labiau. Kaip čia daromas mėtų limonadas, tunų tartaras, ungurių kroketai, midijos... galima vardyti ir vardyti. Virtuvės šefas čia išties kuria stebuklus.

Apie kainas

Pereinant nuo poezijos prie prozos, – kolegė svarsto, jog jai šie pietūs, kad ir labai skanūs, per brangūs, tokiais galėtų pasilepinti retai. Šioje vietoje kokį penkioliktą kartą rašau sakinį, išgirstą iš žmogaus, kuris žino, ką sako: „Nesvarbu, kokia patiekalų kaina. Jei tame restorane yra žmonių, vadinasi, ji tinkama.“

Tą patį išgirstu iš kitos kolegės. Taip teisingai, kad net norisi pacituoti: „Kalbant apie verslo pietus, manau, kad jie ir orientuoti į verslo auditoriją – tai vieta verslo partneriui, svečiui pasikviesti ir pan. Dėl verslo pietų kokybės „Stebukluose“ neturiu jokių abejonių, o kaina visada yra kliento galimybių ir restorano suteikiamos vertės vidurkis, kitaip sakant, tai, ką restoranas suteikia, o klientas sutinka mokėti.“ Ji teisi: jei nori kokį užsienio svečią įtikinti, kad Lietuva – tokia pati europietiška šalis kaip ir kitos, pasikvieski jį čia.

Aptarnavimas – ne stebuklai

Ir nors nuolatinė šio restorano lankytoja nuoširdžiai giria liberalų restorano požiūrį į vaikus – savaitgalio rytais ten net dūzgia nuo mažųjų, kurie dažniausiai kerta skanius varškėčius pusryčiams, traukiu priekaištus aptarnavimo kokybei.

Manęs vis tiek neapleidžia jausmas, kad „Stebuklai“ – „savų“ žmonių vieta. Jei esi prašalaitis, užsukantis čia tris keturis kartus per metus, nereiktų stebėtis, jei net ir apytuščiame restorane teks mojuoti, kad padavėja atkreiptų dėmesį ir atneštų kavos, vandens arba sąskaitą, o paprašyta stalo įrankių juos pamirštų. Iš asmeninės patirties: pasiėmiau tuos įrankius nuo kito stalo. Ir dangus nenugriuvo.

Suvyniojusi tuos priekaištus į vieną sakinį, pasakyčiau: čia beveik visuomet puiki virtuvė ir ne visuomet toks puikus, kaip norėtųsi geriausiame Lietuvos restorane, aptarnavimas. Kitas dalykas, aptarnavimas – didesnės dalies Lietuvos maitinimo įstaigų bėda. Bet tai jau kita tema.

Už kokybę

O labiausiai „Stebuklų“ šefą pagirti reiktų už puikią ir nesikeičiančią virtuvės kokybę. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas Romualdas Mačiulis, su kuriuo čia sykį pietavome, prispaustas pasakyti, ar, jo nuomone, restoranas išties vertas pirmosios vietos geriausiųjų sąraše, tuomet diplomatiškai atsakė, kad vertas, kaip ir kiti keli, kurie pirmi bus gal kitais, gal dar kitais metais. Negaliu nesutikti: ir „Stebuklai“, ir tie kiti verti pagarbos už tai, kad neleidžia sau nuleisti kokybės kartelės.

infogr.am::b5a163d1-22fb-4d47-b969-1194f656a0eb