Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška

Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“, veikianti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinyje Signatarų namuose, pasakoja iš vienos šeimos kilusių trijų Lietuvos diplomatų istoriją, kuri iš esmės yra ir modernios Lietuvos valstybės tapsmo istorija. O kartu pasakojimas apie žmones, galėjusius, bet nenorėjusius būti nei svarbesniais už Lietuvą, nei susitapatinti su ja.

Puikiausiai atsimenu 1993 m. vasario 14-osios rytą po pirmųjų Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų atgavus nepriklausomybę, – buvo šalta ir nyku. Prezidentu tuomet pretendavo tapti Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) ir Stasys Lozoraitis (1924–1994). Dabar galima tik hipotetiškai svarstyti, kokia būtų dabartinė Lietuva, jei rinkimus prieš daugiau nei 30 metų būtų laimėjęs Vilties prezidentu vadintas S. Lozoraitis jaunesnysis.

Atsakydama į kvietimą „hipotetiškai apsvarstyti“ galimą Lietuvos paveikslą, dr. Dalia Strimaitytė, LNM padalinio Signatarų namai vadovė, parodos „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ koordinatorė, pasakoja, jog renkant medžiagą parodai, buvo kalbinami žmonės, pažinoję Lozoraičių šeimą, ypač jaunesniuosius Lozoraičius. Antai prezidentas Valdas Adamkus, artimas S. Lozoraičio jaunesniojo draugas, 1993 m. vadovavęs jo rinkimų štabui, pasakojo, kaip žemėlapyje nubraukę brūkšnį ir padaliję Lietuvą į dvi dalis, jiedu per rinkimų kampaniją apvažiavo visą Lietuvą, kalbėdamiesi su žmonėmis apie Lietuvos ateitį laisvame Vakarų pasaulyje.