Neperkandamas biurokratijos burtažodis žiobarams 

Verslo pasaulis susiduria su paraleline visata, kurioje į televizijos kameras deklaruojama atvira diskusijoms ir patarimams valdymo kultūra, bet galiausiai lieka tik „padarysime, kaip mums reikia“ filosofija.    

Kol šis leitmotyvas kartojasi tik viename ar kitame regione vietinės kunigaikštystės lygiu, nerimauti tarsi nėra ko, tačiau „atsifutbolinimo“ ir atsakomybės nusimetimo kultūra atkeliauja ir iki didžiausių projektų, kurie ilgalaikį Lietuvos konkurencingumą įtvirtintų akmenyje.  

Nesvarbu, ar tai žlugęs taršiausios Lietuvos įmonės žalinimo projektas, ar nusivylimo biurokratija persmelktas siekis tapti milijardinės lustų gamybos pramonės dalimi, reguliuotojų ir pyrago dalytojų siunčiama žinia yra ta pati: pagal galiojančius teisės aktus padarėme tiek, kiek numatyta. Padarėme laiku.  

Klausiu, ar tarp prievaizdų yra tų magų, kurie nustebina visus ir stebuklingai nori padaryti daugiau, nei jiems priklauso, užduotis atlikti greičiau? Tų, kurie nenori, atsakomybės valandai prispaudus, atlikti Blinkevičiūtės manevro arba apkaltinti kitos ministerijos, departamento, skyriaus? 

Juk sociologijos mokslo tėvu laikomas Maxas Weberis, palikęs nuošalyje neigiamus biurokratijos aspektus, kurie buvo itin dominuojantys ankstyvuoju laikotarpiu (Karlo Marxo biurokratijos samprata), biurokratiją pristatė kaip gerai parengtą modernios demokratinės valstybės instituciją, kuri kvietė palaikyti teisinę racionalią valdžią.  

M. Weberis manė, kad tokia biurokratija yra pati veiksmingiausia ir racionaliausia institucija. 

„Biurokratija yra racionali, nes apima žinojimu pagrįstą kontrolę, turi aiškiai apibrėžtas kompetencijos sritis, veikia pagal intelektualiai analizuojamas taisykles, o jos veikla yra apskaičiuojama. Biurokratija yra veiksminga dėl savo tikslumo greičio, nuoseklumo, dokumentų prieinamumo, tęstinumo ir slaptumo galimybės, vienybės, griežto koordinavimo ir tarpasmeninės trinties, asmeninių ir materialinių sąnaudų minimizavimo“, – rašo mokslininkas. 

Valdiškas KPI   

Visgi dalis verslo atstovų akcentuoja, kad būtent naudos ir sukuriamos vertės neapskaičiavimas yra tikroji Juodoji skylė. Didelė dalis visuomenės tiesiog nežino, kokie yra konkrečios institucijos KPI, t. y. pagal kokius rodiklius įvertinti, ji veikė sėkmingai ar ne.  

Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė, vartoja ir kapitalo pravaikštų sąvoką, nes, pasak ekspertės, verslas vis dažniau pasiklysta biurokratijos džiunglėse, laukdamas vieno ar kito atsakymo iš institucijos, ir taip gaišta laiką, pinigai tiesiog neįdarbinami.   

„Girdžiu, kai sako, kad naujoji valdžia sutramdys kylančias kainas. Bet turbūt pirmiau reikėtų pažiūrėti į savo kiemą ir jį sutvarkyti. Kalbu apie viešąjį sektorių, kurį skaitmenizuojame, bet jo efektyvumas nedidėja. Norėčiau, kad institucijų veikla būtų labiau vertinama pagal rezultatus, o ne procesus“, – dėsto instituto vadovė ir kartu priduria, kad viešasis sektorius yra tarsi įgavęs atsparumą pokyčiams ir reformoms. 

Anot E. Leontjevos, koalicinė Vyriausybė galiausiai turės suprasti, kad nuo verslų gebėjimo kurti vertę priklausys ir kitos sritys, pavyzdžiui, socialinės išmokos. Be to, nereikės pamiršti ir europinio konkurencingumo aspekto. 

„Europos Sąjungos (ES) teisinė infliacija tokia didelė, kad, net ir norėdama sumažinti taisyklių ir reguliavimų skaičių, Bendrija jau nesugeba to padaryti“, – priduria E. Leontjeva. 

Būtent saugi ir efektyviai veikianti valstybė yra pagrindinis penkių Lietuvos verslui atstovaujančių organizacijų kartu su „Verslo žiniomis“ išskirtų konkurencingos Lietuvos prioritetų.  

Įdomu ir tai, kad, Donaldui Trumpui laimėjus JAV prezidento rinkimus ir nusprendus patikėti efektyvaus valstybės valdymo misiją prieštaringai vertinamam „technokratui“ Elonui Muskui, Lietuvoje taip pat pasigirdo siūlymų, kad toks departamentas praverstų.  

„Tai, kad mūsų valdžios aparatui reikia antibiurokratino terapijos, nėra naujiena. Esu daug rašęs apie tai, visokiais kampais. Siūlau įsteigti DOGE LT – valdžios efektyvinimo departamentą“, – socialiniame tinkle „LinkedIn“ rašo Dalius Misiūnas, ISM universiteto vadovas, investuotojas, valdybų narys. 

Anot jo, savanoriškais pagrindais suburta komanda galėtų gauti informaciją ir teikti Vyriausybei sprendimų pasiūlymus. Nebūtų politikuojama, būtų dirbama precedentų principu – sprendimai priimami remiantis realiais atvejais. 

„Tai darant, aptiktas neefektyvumas būtų naikinamas sistemiškai“, – nurodo jis.  

Nors tokia idėja gali atrodyti naivi, o be visiško viešumo ir skaidrumo galėtų susipinti su lobistiniais kai kurių verslo grupių interesais, atrodo, kad verslo ir valdžios nesusikalbėjimo mastas pamažu įgauna rekordinį pagreitį.  

Savo ruožtu Emilis Ruželė, Lietuvos verslo konfederacijos generalinės direktorės pavaduotojas, atkreipia dėmesį į tai, kad jau beveik dešimtmetį Lietuvos ekonomika auga kaip ant mielių ir tai yra priimama kaip savaime suprantamas dalykas. O tai daro ir savotišką meškos paslaugą kai kuriems nosį užrietusiems ir konkurencingo verslo reikšmę šalies ekonomikai ne iki galo suprantantiems sprendimų priėmėjams. 

„Kai pyragas nuolat didėja, manoma, kad jis didės nuolat. Visgi pyragas gali nustoti didėti. Estijoje ekonomika trečius metus traukiasi, ir ten dabar aiškinamasi, kaip augimą atkurti. Lietuvoje dabar daug lengviau galime rasti pinigų mokytojams, gydytojams ir kitoms reikmėms, kai biudžetas pildosi vien dėl ekonominio augimo“, – aiškina jis. 

Anot E. Ruželės, Lietuvos verslui trūksta institucionalizuoto santykio ir bendravimo formų.  

„Dažnai verslo santykis su sprendimo priėmėju priklauso nuo atskiro politiko noro įsiklausyti, atskirų situacijų. Vienais kartais matomas ryškus dėmesys, kitais kartais siekiama kuo mažiau gilintis. Taip pat diskusija vyksta tik neperžengiant labai siaurų politikų apibrėžtų rėmų: pavyzdžiui, jei vykdoma reforma, verslas turi labai nedaug erdvės pasiūlyti radikaliai kitokią reformą, yra norima gauti tik neesminių, techninių pastabų jau pasirinktai krypčiai geriau įgyvendinti“, – patirtimi dalijasi E. Ruželė. 

Lietuvos talentai 

Dalies verslo atstovų teigimu, dar vienas svarbus prioritetas yra talentų pritraukimas. Nors „Lietuvos talentų“ laida turi ne vieną gerbėją, kalbama apie tuos, kurie sugeba aplink save ir savo idėjas burti komandas, pritraukti kapitalo ir įtikinti investuotojus.  

Apie talentų pritraukimo ir išlaikymo problematiką kalba Gintarė Verbickaitė-Bačiulienė, Lietuvos startuolių asociacijos „Vienaragiai LT“ vadovė. Jos nuomone, atsakomybė dėl dalies problemų krenta ir nesutvarkytam švietimo sektoriui.  

„Suprantu, jog švietimas yra sunkiai „važiuojanti“ tema, bet ne vienas tyrimas parodė, kad kokybiškas ugdymas turi tiesioginį poveikį verslų sėkmei. Reikia suvokti, kad tai ateitis, o verslai iš esmės yra ilgalaikiai, orientuoti į ateitį“, – dėsto ji.  

G. Verbickaitė-Bačiulienė įvardija ir konkrečius pasiūlymus, kurie galėtų situaciją šiame sektoriuje pagerinti. Pavyzdžiui, pradinio ugdymo trukmės pailginimas nuo ketverių iki šešerių metų išspręstų mokyklos tinklų problemas, mokytojų trūkumą. Be to, finansinio raštingumo, antreprenerystės turėtų būti mokoma kuo anksčiau. Dar daugiau, mokytojų atlygio politika turėtų labiau priklausyti nuo pasiektų rezultatų.  

„Atotrūkis tarp verslo poreikių ir pasiūlos darbo rinkoje tik didės. Jau dabar įmonės susiduria su aukštos kvalifikacijos darbuotojų stygiumi. Taip pat svarbu pritraukti ne tik specialistų, bet ir verslų kūrėjų“, – teigia ji. 

Kaip dar vieną sritį, kur talentų pritraukimas yra itin svarbus, ji nurodo mokslą ir tyrimus. 

„Tyrimai, inovacijos. Valstybė turi aiškiai nusistatyti prioritetus ir ieškoti priemonių, kaip skatinti ir pritraukti protus. Tai galėtų būti ir gyventojų pajamų mokesčio sumažinimas, pavyzdžiui, 5 metams, kaip tai daroma kitose valstybėse. Startuolio vizas jau turime, tačiau šį mechanizmą reiktų plėsti“, – nurodo G. Verbickaitė-Bačiulienė.  

Senosios ir sunkiosios pramonės atstovai, rodos, taip pat susiduria su darbuotojų trūkumu ir kalba apie aiškios Lietuvos migracijos politikos nebuvimą, kai pertekliniai reikalavimai tiesiog suriša rankas.  

„Mes galėtume pagaminti ir parduoti daug daugiau, jeigu turėtume kitokią migracijos politiką. Konkuruojame ne tik užsakymais, bet ir darbo jėgos prieinamumu. Nugali tas, kas turi lankstesnes sąlygas. Mūsų veikla yra projektinė. Šiandien gal turi mažiau užsakymų, bet laimi naują laivo remonto konkursą ar koks nors laivas Baltijoje ar Šiaurės jūroje užplaukia ant seklumos, tada jo remontui reikia mobilizuoti kelis šimtus žmonių. Iš kur staigiai jų paimti?“ – ironiškai klausia Arnoldas Šileika, Vakarų laivų gamyklos generalinis direktorius.  

Nors Lietuva deklaruoja, kad yra įsivežusi 200 tūkst. darbuotojų iš trečiųjų šalių, vadovui kyla klausimas, kiek iš jų dirba Lietuvoje, o kiek jų yra reeksportuota kitur.  

„Gal sutvarkykime tai? Jeigu duodame galimybę čia atvažiuoti, jie turėtų kurti Lietuvoje, dirbti Lietuvos ekonomikai, o ne būti pilkomis schemomis išvežami kitur. Tai yra problema. Dažnai politikų akys dėl to yra išsigandusios“, – dėsto A. Šileika. 

Aukštos kvalifikacijos specialistų į Lietuvą turėtų pritraukti ir su žaliosiomis technologijomis susiję verslai, projektai. Visgi tarp Europos Komisijos atrinktų 85 projektų, kuriems iš Inovacijų fondo bus skirta 4,8 mlrd. eurų dotacijų, padėsiančių diegti pažangiausias technologijas Europoje, siekiant mažinti CO² emisijas, lietuviškų nėra.  

Ruslanas Sklepovičius, „Green Genius“ vadovas ir „Modus Group“ valdybos narys, teigia, kad kuklų paraiškų skaičių lemia itin sudėtingas paramos gavimo procesas, o siekiant gauti net ir nedidelę subsidiją, paraiškos parengimo (paraiškos, išankstiniai susitarimai ir t. t.) procesas yra komplikuotas ir reikalauja didelių investicijų.  

„Dalį jų būtina atlikti net nežinant, ar bus sėkminga paraiška (pvz., žemės įsigijimas, išankstiniai susitarimai su projekto naudos gavėjais ir t. t.). Dėl šios priežasties, jei paramos suma yra santykinai maža, didėja rizika, kad dalis potencialių pareiškėjų gali atsisakyti teikti paraiškas dėl tokio ilgai trunkančio ir brangaus pačios paraiškos parengimo proceso“, – komentuoja R. Sklepovičius. 

„Verslas Lietuvoje labiau linkęs domėtis nacionalinių institucijų teikiama valstybės parama. Lietuvoje, matyt, nėra pakankamai ir konsultantų, kurie galėtų padėti formuoti paraiškas Inovacijų fondui, tai tikrai yra vis dar neišnaudota konsultacinių paslaugų niša“, – antrina Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas. 

Atrodo, kad didelių ir inovatyvių projektų valdymo patirties turinčių žmonių trūksta ir versle, ką jau kalbėti apie įvairias paraiškas iki paskutinės dienos termino vertinančius valstybės tarnautojus.  

Tragedija – ES fragmentacija 

Kad ir kaip ten būtų, iš šių visų mažų detalių susidėlioja visos valstybės konkurencingumas. Pastaruoju popandeminiu laikotarpiu pagal pritrauktas investicijas ES vis labiau nusileidžia JAV.  

Šarūnas Šiugžda, „LitCapital Asset Management“ vadovas ir optikos gaminių bendrovės „Altechna“ valdybos pirmininkas, yra gana unikalioje situacijoje. „Altechna“ pernai įsigijo lazerių optikos gamintoją JAV – „Alpine Research Optics“ (ARO), ir toliau dairosi dar vieno gamintojo JAV, į kurį galėtų investuoti. 

Tiesa, į JAV keliauja ir Lietuvoje pagaminta optika, o D. Trumpo žadėti tarifai paliestų ir šią produkciją. 

„Daug kalbama apie tarifų įvedimą. Tai programinė D. Trumpo nuostata, bet taip jis bando būti stebukladariu dėl JAV rinkos apsaugojimo, darbo vietų kūrimo. Visgi šis pasiūlymas pakels kainas, mažės vartojimas, investicijos, bus sukurta mažiau darbo vietų. Jo pasiūlymai kontroversiški. Stebuklų ekonomikoje nebūna, daug svarbiau, kaip nuosekliai laikomasi ilgalaikės ekonomikos politikos“, – kalba jis.  

Paklaustas, ar JAV gali perkelti visą strategiškai svarbių pramonės šakų gamybos vertikalę į šalį, Š. Šiugžda sako, kad klaustukų labai daug. Be to, pavyzdžiui, perkelti lustų gamykloms iš Taivano į JAV reikėtų dešimtmečių.  

„Ilgalaikius procesus pradėti ir tikėtis, kad viskas įvyks, kaip planuota, yra sudėtinga“, – svarsto jis.  

Vadovo teigimu, bandydamos apsaugoti savo gamintojus, JAV muitus padidino anksčiau nei ES, kai įvardijo Kiniją kaip strateginę konkurentę. 

„Europos konkurencingumo problemą pirmiausia matau tokią, kad yra labai daug vidinių barjerų tarp valstybių, kai bandoma ginti tam tikros šalies gamintojus, technologijas. Pažiūrėkime į gynybos pramonę. Rodos, yra keturios skirtingos tankų platformos. O JAV yra tik vienos. Europa išnaudoja keturis kartus daugiau žinių, kapitalo, žmogiškųjų išteklių, kad sukurtų iš esmės tą patį produktą“, – skaičiuoja Š. Šiugžda ir kartu priduria, kad fragmentuota rinka yra didelė tragedija, siekiant išlaikyti konkurencingumą. 

Visos šios verslo atstovų mintys tėra įspėjamasis signalas, kuris parodo, jog yra daugybė atvejų, kai šalies valdysena galėjo ir gali būti aukštesnio lygio. 

Dalis verslo atstovų vis dar jaučiasi demonizuojami, nes nori diskutuoti apie sudėtingus klausimus, pavyzdžiui, mokesčių kėlimo galimybes, surinktų pinigų tikslinį panaudojimą, siekiant, kad bendras gėrybių pyragas (biudžetas) būtų kuo solidesnis ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu. 

Kai itin reikia sutarimo dėl pamatinių valstybės plėtros ir valdymo vertybių, norėtųsi, kad verslininkų minimi prioritetai anksčiau ar vėliau taptų ministerijos, departamento ar skyriaus išsikeltais tikslais sau. Jie turėtų aiškią matavimo ir įvertinimo metodiką, kuri leistų įveikti greito populizmo ir neatsakingo tribūninio pataikavimo masėms paveldą. 

Gal tada žodis „biurokratija“ bus lengviau apibūdinamas, pavyzdžiui, žaidžiant „Alias“, o tiek verslininkai, tiek tarnautojai gyvens toje pačioje realybėje, prisimindami, kad magiškasis 9¾ peronas neegzistuoja net per rinkimus, o strateginius tikslus dažniausiai leidžia pasiekti nuoseklus ekonomikos politikos laikymasis. 

Be krūpčiojimo, blaškymosi ir magiško Blinkevičiūtės manevro, kuris neapgauna net pačių ištikimiausių partinių žiobarų.