E. Parulskis. Urbanistinė Vilniaus magija

Tą ketvirtadienį į susitikimą ėjau su ypatingu džiaugsmu, nes savo knygų bičiuliams nešiau literatūrinį siurprizą. Šiaip mes ruošėmės aptarti klasiką – Ursulos K. Le Guin apsakymą „The Ones Who Walk Away from Omelas“. Na, jūs žinote siužetą: Omelaso miestelyje visi gyvena nepaprastai laimingai. Ten nėra ligų, nusikaltimų, stichinių nelaimių, valdžios, konkurencijos, pykčio. Miestelyje visuomet viskas gerai, o kitur viskas kaip įprasta. Iki tam tikro amžiaus Omelaso gyventojai mano, kad taip ir turi būti, o sulaukę pilnametystės omelasiečiai sužino pritrenkiamą faktą – jų gerovę lemia vieno vaiko kančia. Va šitaip, tiesiogiai – mieste yra dvokiančio purvo pilna duobė, kurioje įkalintas vaikas, žaizdotas ir ligotas, gaunantis tik tiek maisto, kad nenumirtų iš bado. Bet kai vis tiek miršta, į duobę įmetamas kitas vaikas. Ir štai, kai pilnamečiai omelasiečiai sužino savo gerovės paslaptį, jiems reikia nuspręsti – gyventi toliau mieste, žinant apie vaiko kančią, arba amžiams išvykti iš Omelaso, kaip ir skelbia apsakymo pavadinimas.

Žodžiu, baisus apsakymas. Jo aptarimas vyko nuspėjamai – klubo nariai pradėjo dėlioti savo pačių galimus pasirinkimus, liktų jie mieste ar išvyktų, ar dar kaip kitaip pasielgtų. Ir štai tuomet aš ištraukiau savo kozirį, visiškai šviežią Le Guin kūrinio interpretaciją – amerikietės Isabelės J. Kim apsakymą „Why Don’t We Just Kill The Kid in the Omelas Hole“, kuriame kaip tik ir pateikiamas kitoks vaikų Omelaso duobėje problemos sprendimas. Juos, anot autorės, reikia žudyti ir taip nutraukti jų kančias. Juokingame (ir baisiame) tekste su labai stipriu publicistiniu užtaisu situacija privedama iki absurdo – paslaptingi žudikai užmuša vaiką ir Omelasą tuoj pat nusiaubia uraganas, užplūsta nusikaltėliai ir kitos normalių miestų bėdos. Tada vietiniai skubiai randa kitą vaiką, gyvenimas grįžta į laimingas vėžes, kol nežinomieji vėl užmuša vaiką. Ir taip toliau.