E. Parulskis. Paveiksliukai iš susirinkimo

Doodle’ai arba grifonažas, piešiniai paraštėse, privalo būti improvizaciniai, greiti, nesufokusuoti, nesąmoningi ir atlikti tuo metu, kai paišytojo dėmesys užimtas kitais reikalais. Vikipedijos pieš.

Saldainiai ant kavos pertraukos stalo ženklino aukštą susirinkimo rangą – vietoj įprastų „Ananasinių“ ar net „Kregždutės“ lėkštėse solidžiai raudonavo „Sostinė“. Buvo ir grietinėlės, trys termosai (vienas su vandeniu arbatai) ir keturios dėžutės su sausainiais „Tautinio paveldo rinkinys“.

Pertraukos, žinoma, niekas nelaukė – saldainių popierėliai čežėjo, kava ir arbata kliuksėjo, šaukšteliai (pirštuose tų vienišių, tebevartojančių cukrų cukraus pavidalu) skambėjo susirinkimui dar neprasidėjus. Prie stalo stumdėsi visi: du iš pardavimų skyriaus, du iš ryšių su visuomene, viena iš rinkodaros, vienas iš administracijos, du iš klientų aptarnavimo ir vienas iš kažkodėl po reorganizacijos išlikusio padalinio, kuris irgi vadinosi rinkodaros skyrius, bet buvo visiškai savarankiškas. Simbolinis susirinkusiųjų statusas buvo maždaug vienodas – karjera dar lyg ir galima, bet labiau horizontalia su polinkiu leistis linija nei vertikalia ar, pavyzdžiui, realistiškai įstriža kryptimi, todėl draskytis dėl įsitvirtinimo biuro pozicijose lyg ir negrėsė. Žvaigždžių čia nebuvo.

– ... ir aš skaitau: „Kviečiame į seminarą „Kodėl ne visi tampa marketingo žvaigždėmis?“ Man tam nereikia seminaro, aš galiu per tris minutes, ne, per tris sekundes atsakyti į šitą klausimą. Todėl netampama, nes dialektika. Kai visi tampa žvaigždėmis, tai iš karto virsta norma, kurioje atsiranda naujos žvaigždės. Ir taip toliau. Žvaigždės tampa norma, normoje atsiranda žvaigždės. Ir viskas.