Sigita Šimkutė: stalčiukas vyrams

Praeities neištrinsi, ir nereikia. Bet nešiotis ją kartu reiškia dairytis atgal. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Kai ji eina, net pietryčių vėjas atsisuka pažiūrėti į jos žemę šluojančius, tyliai šiugždančius sijonus. Vaikiščiai spiegia, kad tų sijonų besąs šimtas, o moterys pavydžiai šnypščia viena kitai į ausį, kad po tais nesuskaičiuojamais audinių sluoksniais slepiasi pats velnias. Tik vyrai atsigręžia be žado – jų akyse ir nuostaba, ir susižavėjimas, ir tyliai slopinamas geismas.

Niekas nežino jos vardo. Vadina tai Matilda, tai Rožyte – dėl šimtasluoksnių sijonų, išsiskleidusių kaip bijūninės rožės žiedas. Vienintelė paštininkė išdidžiai šypsosi, bet niekam nepasakoja, kieno vardu gaunami tie retkarčiais pasirodantys laiškai. Kartais paslaptingoji atsisėda kavinukėje prie tilto, siurbčioja kavą ir skaito tuos laiškus neatitraukdama nuo jų akių. O vėliau ilgai savo žvilgsnį skandina upėje, tarsi iš jos turėtų kas nors išnirti.

Tokiomis dienomis vaikiščiai žino, kad Matilda neis su jais spardyti kamuolio, – oho, kaip ji šauniai įmušė įvartį mokyklos stadione, tąkart visi vaikai prišalo prie langų stebėdami, kaip ji vikriai bėga per rudeninio ryto rūku nuklotą aikštelę, visa sušilusi, pakėlusi savo sijonus ir apnuoginusi stangrias įraudusias blauzdas.