Verslo istorijos. Smetoninis tautos ūkio gelbėjimo receptas

Nepriklausoma Lietuvos Respublika, klodama sveikos ekonomikos pamatą, per 22-ejų metų gyvavimo laikotarpį pasiekė žymią ekonominę pažangą. Juolab turint galvoje, kad ilgi carinės valdžios metai nepasižymėjo vien politine ar kultūrine priespauda, tad atgavusi nepriklausomybę Lietuva buvo viena skurdesnių Europos valstybių. Todėl 1919 m. pradėta žemės reforma, nubrėžusi būsimos valstybės paveikslą – smulkiųjų ūkininkų agrarinės produkcijos kraštas, ir jos pasekmės vis dar tebėra aktualus istorinis klausimas.

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo susidurta su kapitalo, reikalingo investicijoms, trūkumu. Negalima neigti to meto turtingiausių verslininkų Vailokaičių, Vileišių ar Chaimo Frenkelio vaidmens plėtojant Lietuvos ekonomiką, tačiau tokių, kurie būtų buvę pajėgūs kurti savo įmones ar kitaip prie jos prisidėti, buvo vos keletas. Dauguma to meto ekonomiškai veiksnių asmenų buvo smulkius ūkius valdantys valstiečiai, nepajėgūs sugeneruoti pakankamai kapitalo savo ūkių plėtrai, taigi ir vartojimui. Todėl svarbiausia užduotis, su kuria susidūrė tarpukario Lietuvos valdžia, – išauginti ir apsaugoti ekonomiką.