2022-06-10 08:50

Svetimos gėdos jausmas

Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Pastarąsias dvi dienas įkyriai persekiojo svetimos gėdos jausmas – tai, ką tautos išrinktieji krėtė Seime, panašėjo ne į atsakingų politikų darbą, o, švelniai tariant, į kautynes smėlio dėžėje, kai nesubrendę vaikigaliai ima mėtytis kastuvėliais, griauti vieni kitų „pilis“ ir berti į akis smėlį. Tokie veiksmai ir keistomis ambicijomis kurstomos rietenos ypač stebina dabar, kai nestabili geopolitinė situacija reikalauja visuotinio susitelkimo, vienybės ir produktyvaus darbo.

Sklandų Seimo darbą trečiadienį sutrikdė opozicijos protestai dėl sušaukto nenumatyto posėdžio, kurio metu buvo pritarta Kęstučio Navicko, žemės ūkio ministro, atsakymams į opozicijos inicijuotą interpeliaciją.

Vakar išvydome opozicijos demaršą – jos frakcijų seniūnai nutarė posėdžiauti atskirai.

„Tęsti posėdį tokioje aplinkoje tikrai negalime, organizuojame pasitarimą Kovo 11-osios salėje, tęsime darbą ten“, – pranešė Viktoras Fiodorovas, Darbo partijos frakcijos seniūnas.

Atsiskyrę parlamentarai ėmėsi savo reikalų – subūrė darbo grupę, kūrė reikalavimus valdantiesiems. Įsižeidusi opozicija net nebalsavo už rezoliuciją, kuria Seimas įsipareigojo palaikyti Ukrainą iki pergalės ir visiško teritorijos vientisumo atkūrimo. Mat tuo metu ji atskiroje patalpoje rikiavo savo reikalavimus.

Vakar po pietų jie buvo įteikti Viktorijai Čmilytei-Nielsen, parlamento pirmininkei.

„(Opozicija) reikalauja Seimą besibaigiančioje pavasario sesijoje visą dėmesį skirti tik būtiniausių ir neatidėliotinų socialinių ir ekonominių klausimų sprendimui: mažinti PVM maistui, akcizus kurui, didinti vaiko pinigus, sulyginti NPD ir MMA, didinti viešajam sektoriui taikomą bazinį dydį, priimti spendimą nepasiturintiems Lietuvos gyventojams skirti vienkartines 100 eurų išmokas, priimti Lietuvos Respublikos prezidento pateiktus teisės aktus, įgalinančius palankesnį vietos savivaldos finansavimą“, – tvirtinama pareiškime. 

Nepamirštas ir K. Navickas – ministro likimą siūloma svarstyti iš naujo.

„Apskritai reikalavimas parlamente negali būti keliamas, todėl, kad yra statutas, yra procedūra, pagal kurią Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą ministru, ir ministras tuomet turi trauktis. Bet jeigu matai, kad tau nepavyksta interpeliacija, negali reikalauti, kad pareigūnas būtų patrauktas, antraip tu nedirbsi savo darbo. Savo darbą vis tiek derėtų dirbti, nes už tą darbą yra mokamas mokesčių mokėtojų atlyginimas“, – teigė vakar premjerė Ingrida Šimonytė.

Prie situacijos vertintojų prisijungė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Jo verdiktas nebuvo netikėtas, juolab kad pasitaikė proga įžnybti valdantiesiems – šalies vadovas nusprendė, kad susiskaldymą Seime lėmė būtent jų veiksmai.

„Buldozerio principai politikoje ir beatodairiškas valdančiosios daugumos siekis „nugalėti“ oponentus bet kokiomis priemonėmis suskaldė Seimą ir atvedė į situaciją, kurios nesame matę jau keletą dešimtmečių“, – suskaičiavo G. Nausėda.

Panašu, kad karas Ukrainoje, pavojingi vėjai, dvelkiantys iš Rytų, karinga Rusijos politikų retorika bent kuriam laikui suvienijo visas valdžios struktūras, nepalikdama vietos svaidymuisi tuščiomis, dažnai visiškai nepagrįstomis ambicijomis. Tačiau vakar prezidentūra nepraleido progos švystelėti nusmailintą strėlę valdančiųjų stovyklos link.

„Apgailestauju, kad prezidentas vis dėlto turi selektyvią klausą ir kviečia įsiklausyti tik į opozicijos argumentus. Užuot laikęsis priešrinkiminių nuostatų vienyti ir rasti bendrą kalbą su visomis politinėmis jėgomis, šalies vadovas, nuolat nepagrįstai kritikuodamas daugumą, yra pasirinkęs būti opozicijos lyderiu. Tiek prezidentas, tiek pozicija ar opozicija turi atstovauti įvairių rinkėjų pozicijoms Lietuvoje“, – aiškino Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, TS-LKD frakcijos Seime seniūnė.

VŽ nuomone, dėl ko tikrai galima būtų pritarti prezidentui – kad šioje  „sudėtingoje geopolitinėje situacijoje Lietuvai kaip niekada reikalinga vienybė ir gebėjimas įsiklausyti“.  

Parlamentarai, užuot demonstravę kažkokias nuoskaudas, turėtų nepamiršti, kad rinkėjai jiems suteikė mandatą DIRBTI. Ne demaršus rengti, svaidytis ultimatumais ar posėdžius praleidinėti, o priiminėti svarbius teisės aktus, dirbti tai, ką prisižadėjo rinkėjams. Kad nebūtų svarbūs dokumentai mėtomi iš posėdžio į posėdį, iš vienos sesijos į kitą. Ir taip, kol baigiasi kadencija.

Imtis rimto ir atsakingo darbo politikus turėtų paskatinti susitelkusios visuomenės pavyzdys – žmonės be jokių mandatų ir valdžios raginimų skubiai suneša milijonus eurų „Bayraktar“, renka paramą kovojančiai Ukrainai, priglaudžia nuo karo bėgančius ukrainiečius. Tokiais žmonėmis Lietuva gali didžiuotis.  

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791