Ar Europa ištesės Rytų kaimynei duotą pažadą?
Daugelį metų Europos Sąjungos plėtra į Rytus atrodė nesustabdoma. Tačiau panašu, kad prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, prezidentui Vladimirui Putinui pavyko sustabdyti Europos pastangas išplėsti demokratiją, užtikrinti įstatymo viršenybę ir atverti rinkas visame žemyne.
ES neturi paklusti Putino reikalavimams. Ukrainos likimas virto Europos likimu. Iš tiesų Putinas nori ne tik neleisti Europos politinėms, pilietinėms ir socialinėms normoms įsišaknyti Ukrainoje – jis pageidautų jas išguiti atgal į Baltijos valstybes, Balkanus ir kitas Europos šalis, kurios ir pačios tapo politiškai trapios dėl ekonomikos krizės poveikio ir (arba) įsivyravus demagogiškam populizmui.
Rygoje vykusio ES Rytų partnerystės aukščiausio lygio susitikimo dalyviai gali ir privalo parodyti Europos pasiryžimą apginti savo vienybę, saugumą ir vertybes, susidūrus su Rusijos agresija. Taigi ES turi imtis konkrečių priemonių, o ne vien skelbti oficialius komunikatus, apie kuriuos visi netrukus pamiršta, o Kremlius ir jo įgaliotiniai Ukrainos separatistai tiesiog niekina.
Svarbiausia, kad naujoji politika virstų tikra tautų partneryste. Valstybių partnerių piliečiai turi gauti tikros naudos iš šios partnerystės, jeigu norime, kad ji taptų kažkuo daugiau negu vien neveiksminga sutartimi, kaip buvo iki šiol. Kilniadvasiški ES įsipareigojimai dėl mobilumo, paramos mažosioms ir vidutinėms įmonėms bei verslininkams ir dėl išplėstų švietimo galimybių yra vienas iš pagrindinių dalykų, padėsiančių užtikrinti, kad šiai partnerystei pritartų didžioji gyventojų dauguma.
Būtent į Ukrainą turėtų būti sutelktas visas dėmesys atgaivinant Rytų partnerystę – taip bus užtikrinta Europos šalių, nepriklausančių ES, parama. Žinoma, iš mano gimtosios šalies ir toliau sklinda prastos naujienos. Tūkstančiai piliečių žuvo. Šimtai tūkstančių tapo pabėgėliais savo pačių tėvynėje. Priėmus II-ąjį Minsko susitarimą dėl ugnies nutraukimo, nepavyko sustabdyti Rusijos agresijos ir separatistinių jėgų.
Nors Ukrainos ekonomika ir nebesirita žemyn laisvojo kritimo pagreičiu, kaip praėjusią žiemą, nuo tada, kai Rusijos karinės pajėgos pirmą kartą įsiveržė į šalį 2014-ųjų vasarį, BVP sumažėjo ketvirtadaliu. Oficialiai nedarbas dabar siekia per 10%, palyginti su 7,3%, buvusiais prieš Rusijos okupaciją ir Krymo aneksiją. Mūsų valstybės skola pasiekė didžiulį mastą, todėl savaitraščio „The Economist“ žurnalistai baiminasi, kad mes galime tapti „Rytų Graikija“. Be to, didelė mūsų ekonomikos dalis išlieka separatistų rankose, o šie (ir tai visai nestebina) tik gadina pavogtą turtą.
Šiomis pražūtingomis aplinkybėmis Ukrainos vyriausybė šiek tiek primena berniuką iš olandų patarlės, kuris kiša pirštą į užtvankoje esančią skylę, tikėdamasis sustabdyti plūstantį vandenį. Nepaisant milžiniškų pastangų, vanduo skverbiasi vis stipriau. Tiesa visai paprasta: Europa privalo suvokti, kad mes, ukrainiečiai, tiesiog neturime užtektinai pirštų, kad galėtume užkišti visas skyles ir patys vieni atkurti savo ekonomiką.
Nors Ukrainos padėtis yra itin sunki, Europa negali nepakelti V. Putino mestos pirštinės. Jeigu V. Putinui pavyks paversti Ukrainą žlugusia valstybe ir ilgam užšaldyti esamą konfliktą, jis sieks panašių rezultatų ir kitose ES valstybėse narėse – nuo Estijos iki Graikijos.
Laimei, Ukraina yra tikra ES partnerė: mūsų šalies žmonių atsidavimą Europai išbandė Kijevo gatvėse siautėję snaiperiai, o dabar – Rusijos kariuomenė. Piliečių drąsa ir naujai atrastas politinis aktyvumas padėjo sutvirtinti vyriausybės ryžtą įgyvendinti reikiamas reformas ir neleido jokiems politiniams Ukrainos veikėjams sužlugdyti žmonių palankumo Europos Sąjungai. ES gali dar labiau sustiprinti šį atsidavimą, jeigu pareikalaus užtikrinti kur kas skaidresnę kovą su korupcija.
Vis dėlto, atsižvelgiant į rytiniame Donbaso regione vykstantį karą, varganą mūsų šalies ekonomikos būklę ir nepatikimą vyriausybės finansų politiką, tenka pabrėžti, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir kitos organizacijos iš ukrainiečių reikalauja per daug. Tikėjimas, kad Ukraina sugebės išgyventi „šoko terapiją“, panašią į tą, kurios ėmėsi Lenkija prieš ketvirtį amžiaus, skatina taikyti šablonišką politiką, pasibaigusią 2008 metų pasauline ekonomikos krize.
Būtent todėl Rytų partnerystė – jeigu ji bus atnaujinta – turi aprėpti naujas drąsias iniciatyvas dėl Ukrainos, o ne vien pastangas iš naujo taikyti senąsias politikos nuostatas, parengtas visai kitokioms aplinkybėmis. Ataskaitoje, kurią neseniai paskelbė Vienos tarptautinių ekonominių tyrimų institutas, pateikta keletas gairių, kaip ES galėtų padėti Ukrainai.
Pirmiausia ES turėtų mums padėti sukurti stabilesnę valiutų keitimo sistemą ir sumažinti valiutos kurso svyravimus, žlugdančius mūsų ekonomiką nuo pat Rusijos įsiveržimo. Be to, nors būtina diegti fiskalinio konsolidavimo priemones, nevalia pamiršti, kad dėl prastos Ukrainos ekonomikos būklės pažeidžiamiausi jos gyventojai vos suduria galą su galu. Jie nebeturi, ko atsižadėti. Taigi privalu palengvinti jų padėtį, ir Europa turėtų pasistengti, kad rengiant ir įgyvendinant jos (taip pat ir TVF) programas, būtų atsižvelgta į vargingiausiai gyvenančių piliečių poreikius.
Atsižvelgiant į ilgalaikius prioritetus, turbūt svarbiausia tai, kad ES laikytųsi savo įsipareigojimo dėl laisvosios prekybos ir asociacijos sutarties, kurią ankstesnė Ukrainos vyriausybė atsisakė pasirašyti 2013 metais. Juk būtent dėl šios sutarties jauni ukrainiečiai nepabūgo susiremti su buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus snaiperiais ir dabar drąsiai pasitinka galingą Rusijos kariuomenę. Jeigu ši sutartis bus sudaryta, tai kur kas labiau negu kokios nors kitos priemonės, kurių galėtų imtis ES, padės sustiprinti ukrainiečių pasitikėjimą, kad jų ateitis susijusi su Europa, ir įtikinti Kremlių, kad jam nepavyks išguiti Europos vertybių iš Ukrainos.
Jeigu Europa nori aiškiai parodyti, kad neketina palaidoti asociacijos sutarties su Ukraina, ji turėtų skatinti investicijas mano šalyje. Nuo Rusijos įsiveržimo tiesioginės užsienio investicijos į Ukrainą visiškai susitraukė, o tai atitinka V. Putino interesus. ES gali patvirtinti pasiryžimą atkurti Ukrainos ekonomiką, nurodydama Europos investicijų bankui investuoti į kokį nors parodomąjį infrastruktūros – tarkim, geležinkelio jungties su ES – plėtros projektą.
ES privalo ryžtingai pasirinkti: ar atnaujinti Rytų partnerystę, ar leisti vėl padalyti Europą. Nuo priimto sprendimo (pirmiausia per Rygos aukščiausiojo lygio susitikimą) priklausys Europos likimas ateinančiais dešimtmečiais.
Julija Tymošenko yra buvusi Ukrainos ministrė pirmininkė.
Autorių teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m.
www.project-syndicate.org
