Ko laukti iš Merkelizmo epochos pratęsimo?

Stipriausios euro zonos ekonomikos politinė arena kaista – rinkimų debatai pasiekė apogėjų, į kairę ir dešinę sminga oponentų kritikos strėlės. Esamos ir būsimos euro zonos narės su didžiuliu susidomėjimu stebi Vokietijos rinkimų retoriką – juk jau dabar galima rasti užuominų, kokia kryptimi judės Europa per artimiausią penkmetį. Tačiau nemažai lieka ir neišspręstų klausimų, tai ir bankų sąjungos formavimas, Europos stabilumo mechanizmo tvarumas, finansinių sandorių mokesčio įvedimas, periferinių euro zonos narių skolų naštos mažinimo sprendimai ir t. t.

Daugelis jau neabejoja, kad rugsėjo 22 d. Vokietijos tauta balsuos už dabartinę kanclerę, tai patvirtina ir itin palankūs Merkel populiarumo apklausų rezultatai: teigiamai jos kandidatūrą vertina daugiau kaip 60% apklaustųjų, o tiesiogiai palaiko daugiau kaip 40% gyventojų ir didžioji dalis verslo atstovų. Žinoma, per mėnesį daug kas gali nutikti, apklausų rezultatus gali pakoreguoti ir dar neišsakyta p. Merkel pozicija Sirijos konflikto klausimu, tačiau vargu ar šiame politiniame ralyje sulauksime didesnių netikėtumų. Tad ko galime laukti iš trečiosios p. Merkel kadencijos?

Iki šios Merkelizmo vadovavimo stilius buvo grindžiamas daugiau botagu nei meduoliais. Tiesa, to rezultatas nėra vienareikšmiškas: nors euro zona pagaliau išlipo iš ilgai trukusios recesijos, takoskyra tarp sveikosios euro zonos dalies ir nuo skolų kenčiančios periferijos ne tik kad nesumažėjo, bet dar labiau išsižiojo. Graikijos ir kitų periferinių šalių skolos krizės sprendimo klausimas išlieka prioritetas. Prieš kelias dienas Vokietijos kanclerė suvertė kaltę dėl euro zonos skolų krizės, Europos stabilumo ir augimo pakto susilpninimo savo pirmtakui kancleriui Gerhardui Schroederiui. Būtent jam valdant Graikija buvo priimta į euro zoną. O kaip atsakas į socialdemokratų kritiką, kad p. Merkel nutyli realią Graikijos situaciją ir su Atėnų atgaivinimu susijusius nuostolius, Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble laiku „prasitarė“, kad Graikijai netrukus gali prireikti dar vienos finansų injekcijos.

Išgryninus įvairias žinias šia tematika, darosi aišku, kad garsusis Merkel šūkis „solidarumas mainais už tvirtumą“ niekur nedingsta. Jis reiškia, kad periferinės šalys, kurioms būtina tarptautinė finansinė pagalba, turėtų, visų pirma, susitvarkyti savo ūkį. Tad aršiausio Merkel oponento Peer Steinbrueck'o eskaluojama idėja apie antrąjį Maršalo planą Pietų Europos šalims reanimuoti, matyt, taip ir liks tik kalbos, o euro zonoje ir toliau vyraus merkelizmo arkliuku tapęs taupymas ir atsargumas.

Tiesa, Europos institucijos ir, pirmiausia, Europos centrinis bankas, gali netrukus atsidurti kryžkelėje: kai sveikesnės ekonomikos euro zonos šalys atsistos ant kojų, o periferinės šalys vis dar skendės apimtos sąstingio, rasti bendrą įrankį euro zonos pinigų politikos arsenale taps itin sunku. Tai gali pareikalauti nestandartinių sprendimų, kurie gali tapti tam tikru Maršalo plano pakaitalu.

Be to, nepamirškime, kad tikrasis rinkimų Vokietijoje rezultatas yra ne vienos partijos laimėjimas, bet suformuota tvari koalicija. Ir būtent nuo koalicijos partnerio pasirinkimo priklausys, kokių sprendimų galime sulaukti artimiausioje ateityje.