Delikatesas ar iššūkis?

Tiesa, juos į meniu išdrįsta įtraukti dar nedaugelis restoranų. Tačiau gausėjančios pabandžiusiųjų burnon įsidėti keptą vabalą ar kirmėlę gretos rodo, kad šis reiškinys netrukus gali virsti nauja mada. Vis daugėja gurmanų, besilankančių restoranuose, kur ruošiami egzotiški patiekalai iš vabzdžių.
Tai, kas mums kelia pasibjaurėjimą, kituose pasaulio kraštuose yra įprastas maistas ar net delikatesas. Pamažu vabzdžiai ir kitokie ropojantys ar šliaužiojantys gyviai skinasi kelią ir į Europos gastronomiją. Tiesa, juos į meniu išdrįsta įtraukti dar nedaugelis restoranų. Tačiau gausėjančios pabandžiusiųjų burnon įsidėti keptą vabalą ar kirmėlę gretos rodo, kad šis reiškinys netrukus gali virsti nauja mada. Vis daugėja gurmanų, besilankančių restoranuose, kur ruošiami egzotiški patiekalai iš vabzdžių.

Ledai pajudėjo
Du milijardai gyventojų – skaičiuojama, kad tiek žmonių Žemėje reguliariai maitinasi vabzdžiais, rašoma austrų žurnale gurmanams „Isst!“. Visuose žemynuose, išskyrus Europą, vabalai, lervos, skruzdės ir žiogai maitinimosi racione yra įprastas dalykas. Taip yra todėl, kad šie gyviai turi daug proteino, o ir už mėsą jie gerokai pigesni.
Šie argumentai pamažu įtikina ir europiečius perimti iš Rytų šalių dalį kulinarinių tradicijų ir paįvairinti įprastą racioną vertingomis medžiagomis. Kad mokslininkai, dietologai ir virėjai padėtų kertinius pamatus entomofagijai – vabzdžių vartojimui valgiui gaminti, – iš ES struktūrinių fondų buvo skirta net 3 milijonai eurų.

Atrodytų, pripratinti europietį vietoj bulvių traškučių pakelio nusipirkti saują skrudintų žiogų turėtų būti ne taip jau sunku – juk, pavyzdžiui, krevetes, kurios irgi savo išvaizda primena vabzdį, mielai valgome kartu su kitomis jūros gėrybėmis. Arba medų – nesvarbu, kad suneštas bičių, kurios yra ne kas kita kaip vabzdys, – jį laižydami mėgaujamės. Bet štai jeigu reikėtų praryti tarakoną ar šimtakojį, kažin ar jis taip jau lengvai nuslystų.

Ar Europos investicijos atsipirks, parodys tik laikas. Tačiau jau dabar pasigirsta skeptikų balsų, kad jei bus norima vabzdžių auginimą paversti pelninga pramonės šaka, prie populiarinimo juos vartoti tai neprisidės: bus pastatytos didžiulės fermos, norint gauti didelį pelną gyviai jose bus maitinami antibiotikais, nes Europoje auginimo sąlygos jiems tikrai nėra idealios. Maža to, vabzdžiai greičiausiai bus eksportuojami į skurdžiai gyvenančias šalis, kur šis maistas – tarsi duona kasdieninė. O mūsų lėkštėse ir toliau puikuosis jautienos didkepsniai ar vištienos krūtinėlė...

Pasišlykštėjimas įveikiamas
Kad ir ką skeptikai bekalbėtų, entomofagijos apraiškų Europoje vis daugėja. Kaip rašo „BBC.com“, priešingai populiariam įsitikinimui, kad vabzdžiai yra tik „maistas iš bado“  arba vienintelė išeitis, kai derlius būna prastas ir tradicinių maisto produktų gauti tampa sunku ar per brangu, daugelis žmonių visame pasaulyje valgo vabzdžius savo noru.
Pavyzdžiui, Kolumbijoje tam tikros skrudintos skruzdės, kurių užpakalinė dalis yra prisipildžiusi saldaus nektaro, yra ypač populiarus patiekalas. Kai kuriuose Japonijos regionuose jums pasiūlys virtų lervų, Nigerijoje greičiausiai pavaišins termitais, vikšrais ar komposto vabalais. O Meksikoje pačirškinti žiogai yra tik vienas iš delikatesų – šalyje skaičiuojama iki 550 rūšių valgomų vabzdžių.
Tiesa, JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) nurodo 1 900 rūšių vabzdžių, kurie gali būti vartojami maistui.
Nors apie pramoninį vabzdžių auginimą kol kas dar garsiai nekalbama, tačiau Prancūzijoje ir Olandijoje  jau  kuris laikas vyksta mokslinių tyrimų programos, kuriose bandoma sukurti metodus, leidžiančius Europoje auginti vabzdžius nedideliu mastu. Maža to, jau galima įsigyti buitinį vabzdžių auginimo aparatą, kurį gali laikyti namie ar balkone:  užsimanei vakarienei skrudintų šimtakojų ar termitų – tereikia jų pasisemti iš savo „inkubatoriaus“, ir pirmyn!

Bet kažin ar toks aparatas Europoje būtų ypač paklausus, nesvarbu, kad restoranai, kurie pradėjo siūlyti patiekalus iš vabzdžių, sulaukia vis daugiau lankytojų. Esminis stabdis – pasišlykštėjimas. Jei vien pamačius prabėgantį vorą kūnas pagaugais nueina, net pasitelkus lakiausią fantaziją sunku įsivaizduoti, kaip jį reikėtų įsidėti į burną ir sukramčius nuryti. Panašu, kad net geriausias vynas to pasišlykštėjimo nenuplautų.
Tačiau tie, kas išdrįsta paragauti, dažniausiai tampa vabzdžių gerbėjais. Jie nori išbandyti vis naujų rūšių, pasimėgauti nežinomais ir netikėtais skoniais. Gal norėtumėte palmių straubliukų su skrudintais burokėliais? O gal vandens skorpionų su konservuotų paprikų ir česnako užtepėle arba žiogų su putpelių kiaušiniais? Virėjų fantazija begalinė.
Beje, garsūs Europos virtuvės šefai tvirtina, kad jiems patiems ruošti patiekalus iš vabzdžių yra neįprasta ir be galo įdomu, nes kiekvienas patiekalas – savotiškas iššūkis ir atradimas.

Neišnaudotos galimybės
Ir vis dėlto ne kiekvienas drįstų paragauti vabzdžių. O be reikalo, nes jie yra tiesiog proteino bomba. Be to, jų auginimas daug pigesnis negu mums įprastų gyvulių. Tarkim, kad gautume kilogramą jautienos, reikia 8 kg pašarų, o kad gautum kilogramą vabzdžių, tinkamų maistui, tereikia dviejų kilogramų pašarų. Be to, vabzdžiai sparčiai auga, taigi ir į lėkštę atkeliauja kur kas greičiau.
Tai pažymima ir FAO ataskaitoje: vabzdžiai gali pasiūlyti ne ką mažiau baltymų ir mineralų kaip įprasti mėsos ar žuvies patiekalai, tačiau vabzdžiams išauginti išlaidų reikia kur kas mažiau.
Taigi dėl barjerų smegenyse europiečiai nepasinaudoja natūraliu vertingų medžiagų šaltiniu. Vis dėlto išeitis yra – perdirbti vabzdžius ir juos dėti, tarkim, į traškučius, šokoladinius batonėlius ir pan. Žinoma, informacija, kas yra produkto sudėtyje, būtų pateikiama, tačiau daugeliui būtų kur kas lengviau įveikti save ir suvalgyti maisto, kuriame yra vabzdžių, nei įsidėti į burną vabalą ar kirmėlę, nepraradusią savo formos.
Tačiau iškyla teisinių problemų. Teoriškai ES maisto saugos tarnyba turėtų išduoti leidimą prekiauti naujais maisto produktais, bet kol kas jis nebuvo suteiktas.

Įžvelgiama ir kitas dalykas, kuris tikrai neprisideda prie vabzdžių valgymo populiarinimo – neigiamos informacijos pateikimas televizijos laidose. Yra nemažai realybės šou, kur dalyviams liepiama įvykdyti „neįvykdomą“ užduotį – suvalgyti kokių nors vabzdžių. Paprastai jie turi praryti dar gyvą slieką ar tarakoną – o tai kelia pasišlykštėjimą ne tik norintiesiems pasistaipyti prieš kameras ir taip išgarsėti, bet ir milijoninei žiūrovų auditorijai. Tokie vaizdai tikrai nekelia apetito, nors su realybe neturi nieko bendro – restorane jūsų patiekalas tikrai nebandys iššliaužti iš lėkštės.
Tai, kad akys valgo kartu, – viena esminių gastronomijos teisybių. Smegenys, beje, irgi prisideda prie šio proceso. Todėl jei bekeliaujant pasitaikys galimybė paragauti vabzdžių, beliks išjungti įprastą mąstymą ir sulaužius savo stereotipus praryti pirmąjį kąsnį. Pagalvokite, juk tiek milijardų žmonių vabzdžius triauškia lyg traškučius – ir nieko. Kita vertus, mūsiškiai vėdarai irgi ne vienam kelia pasibaisėjimą, nors daugeliui lietuvių – tai nuo mažumės įprastas valgis.