„Nepatogus kinas“ kalbės apie cenzūrą

Publikuota: 2015-10-03
Kadras iš kino filmo „Rusų genys“. Organizatorių nuotr.
Kadras iš kino filmo „Rusų genys“. Organizatorių nuotr.
 

Cenzūra. Žodis, nuo kurio menininkams šiurpsta oda. Įsivaizduokite, – po kūrybinių kančių į pasaulį paleidžiamas kūrinys, tačiau „iš aukščiau“ atskrieja žinia, kad jis nepriimtinas, netinkamas ar apskritai įžeidžia tokius sunkiai apibrėžiamus dalykus kaip visuomenės moralė, skonis ar įsitikinimai.

Verdiktas – uždrausti. Arba, jei aukštesnioji instancija nuolaidesnė, pakoreguoti kūrinį. Ištrinti, iškirpti, perrašyti netinkamas vietas. Reiškia, sudarkyti pirminę idėją. Išsižadėti minčių. Tapti konformistu.

Toli ieškoti nereikia

Vakarų valstybėse meno cenzūra šiandien skamba kaip oksimoronas, tačiau yra kraštų, kur neatsargiai ištartas ar užrašytas žodis jo kūrėjui gali užtraukti, švelniai tariant, bėdų. Nesvarbu, kad gyvename XXI a. su pažangiomis laisvės idėjomis.

Prie Nacionalinio dramos teatro susibūrusi minia nori uždrausti R. Castellucci spektaklį. Lietuvių kilmės JAV fotografas A. Mikšys sulaukia priešiškos visuomenės reakcijos, nes neva juodina šalį fotografijomis, kuriose užfiksuotos Lietuvos provincijos diskotekų akimirkos. Komisija svarsto L. von Triero „Nimfomanę“ paskelbti pornografiniu filmu ir nerodyti jo ekranuose. N. Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ apie tos pačios lyties asmenų meilę, vos pasirodžiusi, dingsta iš knygynų. Nepriimtina, reikia uždrausti.

Kaip toli nukeliavome atgavę laisvę ir kur esame šiandien, svarstys spalio 15 d. – lapkričio 8 d. vyksiantis žmogaus teisių festivalis „Nepatogus kinas“, vienoje iš jo programų bus rodoma sovietmečiu drausta Baltijos šalių dokumentika, kitų šalių filmai, atskleidžiantys įvairialypį cenzūros veidą.

Nuo lentynos – į ekraną

Kino juostos, sovietmečiu užsitraukusios valdžios nemalonę, guldavo į lentynas. Ekranų jos galėdavo nepasiekti kelerius metus arba nepasiekti visai. Tokius filmus kultūros žmonės žargonu vadino „užlentynintais“ filmais. Pasak Mantės Valiūnaitės, specialiosios programos sudarytojos, tai, kad baigtas filmas buvo padėtas į lentyną, jam reiškė griežčiausią bausmę. „Atsidurti ant lentynų grėsdavo filmams, kurie netiesiogiai kritikavo valdžią, ieškodavo naujų kino formų ar turėdavo pernelyg išsiskiriantį autoriaus balsą ir viziją. Tokius drausdavo ne tik vietiniu mastu, kino ekranai jiems būdavo užginti visoje Sovietų Sąjungoje“, – pasakoja p. Valiūnaitė.

Vienas iš programos filmų, neįtikęs aukštesnėms instancijoms, buvo televizijai kurtas Henriko Šablevičiaus filmas „Atspindžiai“ (1968). Šis kūrinys – estetinės cenzūros pavyzdys. Ant lentynos jis pragulėjo 20 metų.

Pasak p. Valiūnaitės, tuometiniam kontekstui filmo forma pasirodė nepriimtina. Siurrealistinis, be aiškaus pasakojimo etiudas, kur sąlygiškose erdvėse atgaivinami grafiko Stasio Krasausko darbai, išsiskyrė drąsiais kino kalbos ieškojimais. Deja, juosta neatitiko komiteto viduje nustatytų „tinkamo meno“ kriterijų.

Detektyvo vertos bylos

Panašus likimas ištiko ir kito lietuvių dokumentinio kino pradininko Roberto Verbos „Senį ir žemę“ (1965). Kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės atliktas tyrimas parodė, kad šį kūrinį lydėjo detektyvo ar bent atskiro filmo verta istorija. Tuometiniam Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui buvo išsiųstas slaptas laiškas, kuriame buvo kompromituojami filmo veikėjai – valstietis Anupras Trimonis ir jo sūnūs. Neva jie dalyvavo Lietuvos partizanų judėjime prieš sovietų okupaciją, taigi yra priešai. Filmas dingo iš kino ekranų, negana to, prasidėjo tyrimas, veikėjai buvo tardomi.

Informacijos, ar filmas po bylos buvo išleistas į ekranus, nėra, tačiau „Nepatogaus kino“ žiūrovai jį tikrai pamatys. Kaip ir antisovietiškumu apkaltintus estų Ü. Tambeko „Valstiečius“ (1968) bei E. Säde ir J. Müüro „Artojo nuovargį“ (1982). Pastarojo kūrėjai ginti filmo vyko net į Maskvą ir visą procesą slapta įrašinėjo į diktofoną.

Latvijai programoje atstovaus A. Freimanio ir I. Seleckio dokumentinis filmas „Išleistuvės“ (1963). Optimizmu netrykštantis pirmasis jaunų menininkų kūrinys apie kolūkiuose dirbantį jaunimą sukėlė tikrą skandalą ir iškart buvo uždraustas.

1001 cenzūros veidas

Cenzūra nėra tik sovietų „išradimas“. Jos krumpliaračiai sukosi ar sukasi ir Holivude, ir valstybėse, išgyvenančiose totalitarinį režimą, diktatūrą, istorinius lūžius. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje nauja cenzūros banga grėsė nusiristi Rusijoje, kai buvo svarstytas nutarimas, pagal kurį norėta uždrausti filmus, kenkiančius ir menkinančius „nacionalinę vienybę“. Ką jau kalbėti apie komišką atvejį, kai prieš kelerius metus Rusijoje ketinta iškarpyti animacinio filmo „Na, palauk“ scenas, kuriose vilkas rūko, esą jos daro neigiamą įtaką mažiesiems žiūrovams. Kad Rusija visomis jėgomis nori „apkarpyti“ realybę, įrodys Ch. Garcia‘os filmas „Rusų genys“, pasakojantis apie Černobylio katastrofą.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Parodoje – fotografo J. Čechavičiaus epocha

Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XIX a. 6–8 dešimtmečių fotografijų paroda „Juozapas Čechavičius ir jo...

Laisvalaikis
2018.12.06
Investicinio vyno kaina auga dešimtimis procentų

Daugiau kaip pusę milijono dolerių – tiek spalio 13 d. anonimu norėjęs likti Azijos vyno kolekcininkas...

Laisvalaikis
2018.11.25

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau