Džiazo legendos mecenatystė: menas nepriklauso vienam žmogui

2020-aisiais Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui – 500 kūrinių, maždaug per penkis dešimtmečius padovanotų jam draugų dailininkų, ir visai neseniai Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai – išsamiausią autorinę vinilinių plokštelių, audiodiskų, garsinių meno instaliacijų vaizdo įrašų kolekciją nuo pat pirmojo Ganelino trio albumo, 1975 m. išleisto Lenkijoje, iki dabartinių koncertų įrašų iš viso pasaulio.

„Kodėl?“– klausiu Vladimiro, kai susėdame pokalbio. Juk galėjo parduoti paveikslus, plokšteles. Vinilinės plokštelės dabar madingos, būtų neblogai užsidirbęs.  

Atsakymas paprastas: „Aš su savo būgnais iki šiol uždirbu pinigų, man užtenka ir pragyventi, ir padėti šeimai. Ir kodėl ne? Ką aš su tais įrašais darysiu? Sėdėsiu ir klausysiu, kaip pats groju? Pardavinėsiu? Daug mano kolegų muzikantų savo koncertuose pardavinėja kompaktus. Aš niekada to nedariau. Na, man kaip nors užteks, ačiū Dievui, ir koncertų turiu, ir planų daug. Man buvo malonu, kad biblioteka priėmė iš manęs tą kolekciją, kaip ir Dailės muziejaus Radvilų rūmai – dailės kūrinių kolekciją, esu dėl to laimingas... Galvoju, gal kam nors bus įdomu paklausyti – Muzikos ir teatro akademijos studentams, muzikos kritikams, žurnalistams, juk tie įrašai yra Lietuvos džiazo istorijos dalis. Manęs klausė, kodėl kolekcijos neatidaviau akademijai, bet jos biblioteka atvira tik studentams, dėstytojams, o Mažvydo – visiems.“  

Prieš kelerius metus jis sulaukė ne vieno pasiūlymo iš Niujorko parduoti dailės darbus – maestro juokiasi, kad galėjo namą ir jachtą kur nors Nicoje nusipirkti. Paklaustas, kiek įvertinta jo dailės kūrinių kolekcija, nedetalizuoja: „Muziejus turi pasakyti, aš negaliu. Ne vienas milijonas.“  

Jis nesureikšmina nei kolekcijų kainos, nei dydžio: „Nesėdėsiu ir neskaičiuosiu: trys Kisarausko darbai, dešimt Antanavičiaus, Kabakovo dvidešimt... Nežinau, na... daug. Daug. Bet menas yra toks dalykas – jis nepriklauso vienam žmogui. Kas nors gali nusipirkti Leonardo da Vinci paveikslą, sėdėti sau ir žiūrėti... Bet aš ne tas, aš nepriklausau verslo klasei. Aišku, turiu draugų, kurie jai priklauso, labai protingų ir turtingų, ir puikių kolekcijų jie turi, ir viskas gerai... Yra ir kitokių, kaip mes vadinam – komjaunuolių karta, kurie užsidirbo pinigų, pirko brangias mašinas, o knygų neskaitė. Bet jeigu jie skiria pinigų menui, muzikai, medicinai, mokslui, tai ačiū Dievui, vyrai, duokit. Kuo daugiau, tuo geriau visi gyvensim.“  

 Daugiau apie kolekcijų dovanojimą maestro nekalba, o repliką, kad žmogaus pirštai lenkti į save – tokia jau mūsų prigimtis, pailiustruoja rodydamas savo dešinę ranką: ketvirtas pirštas, pagrindinis jo profesijoje, yra sulaužytas ir žiūri į vidų. Bet pašnekovas juokdamasis sako, kad jis ne toks, jis – „pomoras, gimęs Archangelsko krašte, į kurį bolševikai atėjo tik po 1920 m., net totorių ordos iki Archangelsko nebuvo priėjusios, sustojo už 600 km iki miesto.“ 

Pomorai nuo XII a. gyvena prie Baltosios jūros, ne taip daug jų ir liko. Skandinavai – švedai, norvegai, suomiai – juos vadina „beveik vikingais“, bet ne, sako V. Tarasovas, pomorai „nėra vikingai, kai vikingai atėjo pas mus, jie gavo per galvą nuo mūsų vyrukų“.  

Apie gimtąjį Archangelską jis pasakoja kaip apie ypatingą miestą, kurio vardas nesikeičia nuo caro laikų – bolševikai pakeitė daugybę miestų pavadinimų, o Archangelskas taip ir liko. Tai buvo svarbiausias Sovietų Sąjungos tarptautinis uostas, jame visada buvo krūvos užsieniečių ir labai populiarus džiazas – vaikai jį grojo pionierių rūmuose, džiazo orkestras – kino teatruose prieš seansą. Jis pats būgnais pradėjo groti nuo septynerių, o 14-os buvo priimtas į bigbendą – tais laikais, juokiasi pašnekovas, nė „The Beatles“ kaip tokių dar nebuvo. Užtai mieste buvo daug mažų ansamblių ir trys geri bigbendai – karininkų namuose, dramos teatre ir jūreivių klube „International Siemens Club“. Klube lankydavosi beveik vien užsieniečiai, iš kurių vaikinas pirkdavo naujausias džiazo plokšteles – apie jas sužinodavo vakarais klausydamas „Amerikos balso“ laidos „Time for jazz“. Kitą dieną eidavo į klubą, kuriame grojo ir kur visada galėjo sutikti amerikiečių, suomių, graikų jūreivių ir užsakyti norimą plokštelę. 

„Vieni pirko džinsus, kiti cigaretes, aš pirkau naujausias plokšteles. Kaip apie sovietų laikus yra sakęs Aleksandras Moisejevičius Piatigorskis, sovietų disidentas, filosofas, budizmo tyrinėtojas:  jeigu žmogus sako, kad negali gauti informacijos, vadinasi, jis nenori jos gauti. Mes viską gaudavom, mes skaitėm knygas, skaitėm Solženyciną. O aplinkui buvo gulagai...“ 

1967 m. dėl laimingo atsitiktinumo V. Tarasovas atsidūrė Vilniuje. Neilgai trukus susipažino su Viačeslavu Ganelinu, kiek vėliau – su Vladimiru Čekasinu. Taip iš skirtingu laiku į Vilnių suvažiavusių muzikantų susibūrė GTČ trio, kaip juos tada vadino, „drakonas su trimis galvomis“.  

Apie 15-a trio kūrybos metų V. Tarasovas yra parašęs knygą „Trio“ (leidykla „Baltos lankos“, 1998), apie trio ir savo paties veiklą – „Būgnininko dienoraščiai“ („Sofoklis“, 2020). Apie dabartinę maestro kūrybą ir legendinio GTČ trio laikotarpį būtų galima kalbėti valandų valandas, tai neišsemiama. Tačiau kalbą norisi sukti jo kolekcijų link arba bent jau labiau į su jomis susijusią pusę. Nors, kai pagalvoji, viskas: ir kūryba, ir gyvenimas, yra susiję. 

GTČ trio kartu pradėjo groti 1971 m., o 1972-aisiais jau gavo Vakarų Berlyno filharmonijos kvietimą pagroti festivalyje „Berliner Jazztage“.  

 „Aišku, – juokiasi V. Tarasovas, – mūsų valdžia, kultūros ministras, pasakė, kad toks trio neegzistuoja, į filharmoniją su mūsų programa mūsų nepriėmė, mūsų nebuvo niekur.“ Visgi po poros metų trio buvo priimtas į filharmoniją – muzikologas Liudas Šaltenis, tuo laiku dirbęs Kultūros ministerijos Estrados skyriuje, pats puikiai grojęs džiazą ir gerai žinojęs, kaip veikia partiniai ideologiniai mechanizmai, pasiūlė GTČ nariams dar kartą pabandyti tapti filharmonijos kolektyvu: pagroti komisijai kompoziciją, paremtą kokia nors žinoma sovietine estradine daina.  

„Iš pradžių į pasiūlymą pažiūrėjom kritiškai, bet Liudas sako: vyrai, kitaip nepraeisim, šansų nėra. Ir mes sugrojom – filharmonijos salėje sėdėjo partorgas, direktorius ir meno vadovas Rimvydas Žigaitis, jis visada buvo už mus. Mus priėmė, ir tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai grojome tą programą. Paskui su koncertais važinėdami po visą Sovietų Sąjungą vėl grojome savo programas. Kai mūsų muziką pradėjo transliuoti „Amerikos balsas“, BBC, Lenkijos džiazo federacija užsakė mums įrašyti plokštelę. Aišku, užsakymas galėjo būti daromas tik per Maskvą, kitaip nebuvo įmanoma. Net kai Vilniaus plokštelių studijoje įrašydavome plokšteles, Zinutė (legendine vadinama Zina Nutautaitė-Indrikonienė, buvusi Vilniaus plokštelių studijos literatūros redaktorė, – VK) siųsdavo jas patvirtinti į Maskvą. Ir mes nuvažiavome į Maskvą, į studiją, įrašėme plokštelę ir išvažiavome, daugiau nieko apie tą įrašą nežinojome. O kai 1976 m. atvažiavome į Lenkiją, į festivalį „Jazz Jamboree“, mums įteikė mūsų plokštelę!  

Negalėjome patikėti – pirma plokštelė. Kažkokiu keistu pavadinimu, ir kūrinių pavadinimai keisti: „Pažiūrėk pro langą“, dar kažkaip – bet koks skirtumas, koks skirtumas! Ir Lietuvoje tais laikais grodami amerikiečių kompozicijas negalėjome rašyti kompozitorių pavardžių – Counto Basie, Kurto Weillo ir kitų, rašydavome Algimantas Raudonikis, Benjaminas Gorbulskis arba „Amerikos negrų daina apie laisvę“. Tokios buvo žaidimo taisyklės – kas jas žino, tas žino, o istorija viską sustato į savo vietas. Kai pagalvoji, buvo visiškas Orwello „Gyvulių ūkis“ arba „1984“, kurie jau praėjo, bet kažkas dar laukia.“  

Spėju, kad, lenkams išleidus GTČ trio plokštelę, atsivėrė daugiau kūrybos galimybių. Maestro sako, jog jie ir patys nesitikėjo, kad pasirodymas „Jazz Jamboree“ bus toks sėkmingas. Ir buvo. Į Lenkiją atvažiavo nemažai amerikiečių – muzikantų, žurnalistų (JAV nuolat finansavo tą festivalį), jie irgi prisidėjo, už geležinės uždangos skleisdami gerą žinią apie GTČ trio.  

O kai plokštelė pasirodė Lenkijoje, „struktūros“ prie mūsų Kultūros ministerijos irgi sukruto: „A, jie geri vyrukai, lenkai išleido jų plokštelę, o mes ligi šiol visiems rašėme, kad pas mus tokio trio nėra.“  

1977 m. Vilniuje buvo išleista antra trio plokštelė – „Con anima“ („ačiū Zinutei“), dailininkas Eugenijus Antanas Cukermanas padarė puikų dizainą ir ji perėjo Maskvos cenzūrą.  

„Nesitikėjom, nors mus jau žinojo, kvietė visur, važinėjom po visą Sovietų Sąjungą ir grojom savo muziką, nekopijavom amerikiečių. Ir visgi koks genialus dalykas yra menas – susitikom trys žmonės: aš, Ganelinas, Čekasinas, visi skirtingi, draugų ratas skirtingas, visiškai skirtingi interesai, iš skirtingų šeimų, o muzikoje, scenoje – krrrk, kaip geras kokteilis viskas sukibo, fantastika. Dabar, kai praėjo tiek laiko, kai mes kaip trio nebegrojame daugiau nei 40 metų, spręsdamas iš susidomėjimo mūsų trio pasaulyje, galiu pasakyti, kad jis buvo unikalus. Ne todėl, kad aš jame grojau. Tai buvo unikalus trio, unikali muzika. Kaip kadaise pasakė Josifas Brodskis: „Tai yra laisvė be žodžių.“ Jis dažnai atvažiuodavo į Vilnių, ateidavo su Tomu Venclova į „Neringą“, paimdavo konjako ir klausydavosi, kaip mes grojam.  

Dar po metų, 1978-aisiais, buvo išleista plokštelė „Concerto grosso“, bet ji buvo oficialiai uždrausta ir vėl išleista 1982 m. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios GTČ trio pradėjo įrašinėti britų leidybos kompanija „Leo Records“, 1979 m. Londone ją įkūrė iš Sovietų Sąjungos pasitraukęs Leo Feiginas, prodiuseris ir BBC radijo laidų vedėjas.  

„Jis kažkaip gavo mūsų koncertų Rytų Berlyne įrašą, išleido vinilinę plokštelę „Live in East Germany“ ir nuo 1981 m. mus pradėjo leisti „Leo Records“, – pasakoja V. Tarasovas.  

Trio koncertai ir plokštelių leidyba užsienyje turėjo savo kainą – „struktūrų“ priežiūrą, kuri sustiprėdavo bangomis: tai jiems nesunkiai išleisdavo išvažiuoti, tai kelis mėnesius išvis drausdavo. Bet, kaip sako pašnekovas, tai patyrė ne tik jie, klasikams buvo lygiai taip pat.  

„Aišku, buvo savų menininkų, kurie visada visur važiavo, jie buvo vadinami dvaro artistais. Mūsų trio buvo populiarus visame pasaulyje. Pavyzdžiui, „North Sea Jazz Festival“ keletą metų iš eilės dėl mūsų oficialiai kreipėsi į „Goskoncert“ Maskvoje, o iš ten atėjo atsakymas: „Ganelinas susirgo, imkite štai šitą kolektyvą.“ Kitais metais tas pats – vėl siunčia kitą kolektyvą. Festivalio organizatoriai galiausiai pareiškė: arba trio, arba kitų nereikia. Tada važiavome mes“, – juokiasi maestro.  

 Apie kiekvieną bibliotekai padovanotos įrašų kolekcijos egzempliorių jis turi unikalią istoriją. Kaip ir apie sukauptą ir Nacionaliniam dailės muziejui perduotą dailininkų nonkonformistų, tyliųjų modernistų, konceptualistų kūrinių rinkinį.   

Kolekcijos pagrindas susiformavo maždaug iki 1987-ųjų, – ji pradėjo kauptis nuo 1960 kažkelintų, muzikantui dar gyvenant Archangelske. Paskui jis susipažino su maskviečiais konceptualistais, taip viskas ir prasidėjo. 

„Maskvoje, Sankt Peterburge, Lietuvoje turėjau daugybę draugų dailininkų, vėliau jie buvo pavadinti nonkonformistais, jie man dovanodavo geriausius savo darbus, – pasakoja V. Tarasovas. – Kai su Ganelinu grojome duetu, o paskui prisijungė Čekasinas, į mūsų koncertus ateidavo daugybė menininkų, inteligentų. Sakydavom, kad jeigu atvažiuotų „voronokas“ (milicijos mašina sovietmečiu – VK) ir areštuotų publiką, kuri mūsų klauso, tai menininkų, inteligentų laisvėje nebeliktų. Jie mylėjo muziką, kurią mes grojome. Ar čia, Vilniuje, ar Maskvoje, ar Taline. Prisimenu, po koncerto Maskvoje prieina prie manęs žmogus, Dmitrijus Prigovas, sako, noriu pasikviesti jus į svečius. Sakau, gerai, tik aš ne vienas. Ar galiu ateiti su draugais? Sako, žinoma, gali. Taip, draugų buvo apie 20: Ivanas Čiuikovas, Ilja Kabakovas, Eduardas Gorochovskis – daug. Lietuvoje buvo Algimantas Kuras, Alfonsas Andriuškevičius, Algis Šeškus, Valentinas Antanavičius, pravarde Suvalkietis. Dauguma mano draugų – suvalkiečiai, ir mane tokį padarė.“  

Laiką jie leido ne tik dailininkų studijose – V. Tarasovo bute Karoliniškėse irgi dažnai būdavo svečių, kartais tiek, kad nelikdavo vietos miegoti. 

„Kartą Juročka Sobolevas pasistatė palapinę už Karoliniškių prie ežero ir gyveno ten keletą dienų, – juokiasi Vladimiras. – Aišku, mes rengėm parodas – Kuro, Cukermano, Antanavičiaus dirbtuvėse. Skaitėm poeziją, aš grodavau būgnais, atvažiuodavo Prigovas, pradėjome daryti su juo koncertus, jis buvo genijus. Atvažiuodavo Henrikas Sapgiras, daug rašytojų, poetų. Tai buvo uždaras ratas, ir tai buvo nuostabu.“ 

„Smoking, drinking, never thinking of tomorrow“ – taip mums tada atrodė gyvenimas“, – eilutes iš Duke’o Ellingtono albumo „Sophisticated Lady“ (1952) cituoja V. Tarasovas.  

Unikalus gyvenimas. Kaip ir GTČ trio, kurio, kad ir ką sakytum, kito tokio daugiau nebus. Klausiu, ar jis pats sau atsako į klausimą – kaip atsitiko, kad taip atsitiko?  

 Labai paprasta. Matot, piršto nėra. Tėveliai norėjo, kad gročiau fortepijonu. Aš nenorėjau fortepijonu groti. Nuo 5 ar 6 metų norėjau groti būgnu. Paskui likau be piršto, ir viskas – fortepijono nebus, liko būgnai“, – juokiasi maestro.  

O visa kita, priduria Kolkatoje, Indijoje, iš žilagalvio tablos meistro išgirstą ištarmę: „Būk dalis savo garso ir garsas bus tavo dalis.“