Krašto gynyba ir energetika: švedų pamoka derinant prioritetus

Pastarieji keleri metai buvo pamokų metai. 2021-ieji Europą išmokė nepasitikėti iškastiniais ištekliais iš Rusijos. Tuomet mažiau nuovokūs energetikos apžvalgininkai stebėjo nuo pat vasaros nesipildančias saugyklas. Ir dėl to kaltino ką tik nori: Briuselį, Vokietijos energetikus, rinkos dėsnius, bet tik ne „Gazprom“.  

2022-ieji Europai parodė, kokios brangios gali būti neatsakingos geopolitinės priklausomybės. Kai pradėjo matytis dujų saugyklų dugnai, o gamtinių dujų kainos ėmė raižyti dangų, Vakarų šalių vyriausybės buvo priverstos imtis staigių ir ryžtingų veiksmų, siekdamos suminkštinti kainų šoką savo gyventojams ir verslams.  

2023-ieji parodė, kad energetikos infrastruktūra yra pažeidžiama – tiek Ukrainoje, tiek ir Baltijos jūros dugne. Taip, „Nord Stream“ sprogdinimai įvykdyti 2022 m., tačiau būtent 2022–2023 m. žiemą Rusija rengė Ukrainos energetikos bombardavimo kampaniją. Tais metais Suomijos–Estijos dujų vamzdyje skylę pramušė „NewNew Polar Bear“ Baltijos jūros dugnu ilgai temptas inkaras.  

Na, o jei 2024 m. atneš kokią pamoką, tai bus tai, kad gynyba ir atsparumas yra visa apimantis užsiėmimas. Apie jį mūsų regione negalvoti kurį laiką neturėsime prabangos – bent jau tol, kol kas nors drastiškai nepasikeis Maskvos Kremliuje ar aplink jį.  

Apytiksliai tuo metu, kai mūsiškiai verslininkai ir visuomenininkai su karjerą baigusiais JAV generolais tikrino, ko Lietuvai reikia, kad apsigintume nuo Rusijos invazijos, kol atvyks pastiprinimas, Švedijoje vyko panašus tyrimas.  

Šalies karinės pajėgos studijavo poveikį, kurį jų gebėjimams ginti valstybę padarys palei pakrantę planuojami jūrinio vėjo parkai. Rezultatai nenudžiugino.  

„Tai labai rimta problema. Tai sumažins mūsų galimybę reaguoti į grėsmę ir įspėti gyventojus“, – Švedijos nacionalinis transliuotojas, gavęs susipažinti su studijos rezultatais, citavo generolą leitenantą Carlą-Johaną Edströmą, šalies Gynybos štabo vadą.  

„Didžiausia problema su vėjo turbinomis yra tai, kad jos daro labai didelį neigiamą poveikį mūsų jutikliams“, – sakė jis.  

Jūrinių vėjo turbinų mentės dvigubai, iki 1 minutės, sutrumpintų oro gynybos reakcijos laiką į valstybės link paleistas balistines arba sparnuotąsias raketas. Galime manyti, kad kalbama apie jų skrydį iš Karaliaučiaus srities. Tačiau turimos omenyje ir povandeninių laivų sekimo sistemos.  

Švedijos vėjo energetikos asociacija pabrėžė, jog nenori kritikuoti karinių pajėgų siūlymų, bet norėtų, kad vyriausybė įvertintų visas aplinkybes.  

„Mes ir Ginkluotosios pajėgos jau metus kalbame apie galimybes diskutuoti, kaip vėjo energetikos ir gynybos interesai galėtų egzistuoti drauge. Keliose kitose šalyse buvo sėkmingai rasti sprendimai“, – komentavo verslo asociacija.  

Kariškiai, tiesa, patikino svarstę visas alternatyvas ir sprendimo nematantys.  

Švedijos vyriausybės reakcija buvo vienareikšmė – ji atmetė 13-a iš 14-os prašymų statyti jūrinio vėjo parkus.  

„Vattenfall“ projektas „Poseidon“ prie vakarinės šalies pakrantės statybos leidimą gavo, nenukentės ir šiauriau Alandų salų planuojami projektai. Tačiau sprendimą pajus švedų bendrovės „Eolus Vind“, OX2 ir „Hexicon“, Danijos „Ørsted“, vokiečių RWE ir Norvegijos „Statkraft“.  

Tai vertinama kaip faktinis draudimas vystyti jūrinį vėją Švedijos pakrantės vandenyse nuo Alandų salų iki Zundo sąsiaurio.  

Tam, kad geriau įsivaizduotume sprendimo apimtį, planuoti projektai turėjo kainuoti apie 47,5 mlrd. eurų ir pagaminti apie 130 TWh elektros energijos kasmet.  

Palyginkime: Švedija 2023 m. suvartojo 120 TWh elektros energijos, tačiau šalyje tikimasi spartaus paklausos augimo per ateinantį dešimtmetį.  

Mūsų ambicijos tokiame kontekste atrodo kukliai. Du Lietuvoje planuojami jūrinio vėjo parkai, tikimasi, kainuos apie 5 mlrd. eurų ir gamins po 6 TWh elektros per metus.  

Radarai ir turbinos  

Radarų darbo trikdymas, savaime suprantama, būdingas ne tik jūriniam, bet ir antžeminiam vėjui, ir ne tik Švedijoje.   

Lietuvoje karinių radarų operatorių ir vėjo jėgainių statytojų priešprieša kilo jau sausumoje. Ji atsirado kartu su vėjo jėgainėmis.   

Lietuvoje 2016 m., kai vėjo jėgainės dar buvo statomos tik su gausia ir tiesmuka valstybės parama, šis ginčas iškilo į viešumą. Mat 2012 m. kariuomenės vadas patvirtino žemėlapį, kuriame nurodytos zonos, ribojančios vėjo jėgainių statybą. Norėdami pagerinti galimybes verslo atstovams planuoti plėtrą, 2016 m. kariškiai šį žemėlapį nusprendė paviešinti.  

Datos turbūt neatsitiktinės. 2012 m. jau vyko pirmasis vėjo jėgainių Lietuvoje plėtros etapas. Gausiai remiamas iš tarifo ir besirankiojantis pradinuko klaidas, tokias kaip paramos skyrimas statytojams, įrengusiems naudotas vėjo turbinas. Na, o 2015 m. buvo gauti leidimai vėjo parkui, kuris turėjo išsemti numatytą 500 MW remiamų vėjo parkų limitą.  

Remti tolesnę plėtrą iš tarifo entuziazmo buvo nedaug, juo labiau kad technologija jau buvo pribrendusi plėtrai su daug mažesniais paramstymais.  

„Gera naujiena ta, kad žemėlapis pagaliau tapo viešas. Bloga naujiena ta, kad žemėlapis parengtas su niekuo nesikonsultuojant. Dėl to gali kilti problemų ir mums, ir tolesnei vėjo energetikos plėtrai Lietuvoje“, – „Verslo žinioms“ paviešintą teritorijų, kuriose gali būti ribojama vėjo elektrinių statyba, žemėlapį tada vertino Tadas Navickas, tuometės UAB „4 Energia“ vadovas.  

Tiesa, jau tada jo bendrovė buvo pasiekusi sutarimą, kad galės netoli Degučių radiolokacinio posto vėjingame ir patraukliame Šilutės rajone statyti vėjo jėgainių parką. Bet prisidės finansiškai, 1 mln. Eur, prie papildomo radaro statybos, kuris padėtų matyti tai, ką uždengs turbinos.   

Nei tuo metu, nei vėliau tokios diskusijos nebuvo lengvos. Pavyzdžiui, kariškiai norėjo įsitikinti, ar pastatytas radaras pateisins jų lūkesčius, ir tada nuspręsti, ar įmonė gali statyti vėjo parkus. Ji, žinoma, norėjo imtis darbų iškart, o ne laukti, kol bus įrengtas radaras.  

Finansinės kompensacijos Krašto apsaugos ministerijai (KAM) už tai, kad statai vėjo parką, modelis turėtų būti taikomas ir antrojo jūrinio vėjo parko projektui – jo statytojas paaiškėti turėtų kitais metais. Kad ir kas jis būtų, turės KAM atseikėti po 18 eurų/kW įrengtos galios. 700 MW vėjo parkui tai reiškia 12,6 mln. eurų.  

Istorijų yra ir daugiau, ir labiau ekstravagantiškų. Jei tai, kas kartais pasakojama, yra teisybė, kariškiai vienu metu siūlė energetikams štai tokį sprendimą. Tam, kad vėjo parkai galėtų būti statomi plačiau, nei numatyta, Energetikos ministerija galėtų kariškiams nupirkti AWACS tipo lėktuvą-radarą ir padengti jo operavimo išlaidas.  

Niekas neįsižeiskite, tai seniai girdėtos istorijos atpasakojimas, gali būti klaidingas ir skirtas tik konfliktuojantiems interesams paryškinti.  

Pamokos  

Reikia pripažinti, kad anais laikais nei kariuomenės finansavimas, nei viešas entuziazmas dėl šių išlaidų nė iš tolo nepriminė to, ką stebime šiandien. Švedijos pavyzdys galbūt radikalus, tačiau atspindi naują laikmečio dvasią – turime gebėti ne tik atgrasyti Kremlių, bet ir gebėti gintis.  

Vargu ar jūrinio vėjo parkų atvejis pritaikomas mums tiesiogiai. Mes raketų tikimės iš kitos pusės, nei statome savuosius. Tiesa, „išsipirkti“ parką iš KAM vystytojui reikės, tad kažkokių trikdžių dėl to, reikia manyti, kyla.  

Visgi, elektros energijos poreikis pas mus – kaip ir Švedijoje – turėtų augti, taigi, elektros gamybos reikia. Krašto gynybos aspektas tampa akivaizdesnis, kai kalba pasisuka apie potencialų branduolinės energetikos sugrįžimą.   

Dažnai kalbama apie mažus modulinius branduolinius reaktorius (SMR), tačiau mūsų kraštų kontekste net ir maži branduoliniai reaktoriai, kurių galia siekia porą ar tris šimtus MW, yra palyginti dideli. Žinant, kokį vaidmenį Rusijos invazijoje į Ukrainą vaidina branduoliniai objektai, turbūt reikėtų įvertinti naujas geopolitines realijas.  

Yra ilgas sąrašas priežasčių, kodėl atsinaujinanti energetika yra gerai. Viena jų – ji yra decentralizuota. Kitaip tariant, sunkiausia elektros gamyba rusui sabotuoti ar subombarduoti bene iš visų žinomų būdų. 

Decentralizuota energetikos sistema, kita vertus, reikalauja tvirto elektros tinklo, tarptautinių elektros jungčių. Tai taip pat diktuoja investicijų prioritetus.  

Balansas  

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Krašto gynybos reikmės nėra vieninteliai (labiau ar mažiau pagrįsti) plėtros trikdžiai. 

Rašant šį tekstą, buvo paskelbta, kad „Teltonika“ atsisako 3,5 mlrd. eurų investicijų, nes į būsimos aukštųjų technologijų gamyklos teritoriją nepavyksta atvesti elektros energijos tiekimo. Priežasčių gali būti ir daugiau – kol kas tai istorija, pasakojama iš vienos pusės, bet tebūnie tai iliustracija. 

Krašto gynybos reikmės yra, nepaisant pasikeitusių aplinkybių, dar vienas sluoksnis vis storėjančiame leidimų, reikalavimų ir studijų pyrage. Kuris turi potencialą sulėtinti ar visai sustabdyti siekius patiems gamintis kuo daugiau elektros energijos. 

Todėl čia reikės ieškoti balanso – mažinti biurokratines kliūtis, bet nepakenkti valstybės gynybai. 

Tuo požiūriu, tiesą sakant, energetikos sektoriaus prioritetai nelabai skiriasi nuo esminių šalies vystymosi prioritetų. 

To ir palinkėkime tiems, kas išgyvens šią didelio greičio politinę autokatastrofą, kuria prasidėjo naujojo Seimo kadencija, ir imsis darbo vairuoti valstybę ateinančius kelerius metus.