A. Puklevičius: Žolė buvo žalesnė

Viduramžiai: Higiena prasideda ir baigiasi ritualiniu apiplovimu prieš pakasynas. Vikipedijos iliustr.

Ar kažkaip panašiai dainuoja „Pink Floyd“, jau, dėkudie, be Rogerio Waterso, dainoje „High Hopes“. Taip bandydami paaiškinti, kokio velnio ištisos kartos, socialinės klasės ir kitokie žmonijos elementai baisiai ilgisi seniai praeitin nuskendusių dalykų.

Kai kas tai mėgsta aiškinti paprasčiausia nostalgija. Va, galėjo tada žmogelis šimtą metrų nubėgti ne per pusvalandį, o šiek tiek greičiau, tai ir vėl norisi tų aplodismentų devintoje klasėje, kai laimėjo savo mokyklos lengvosios atletikos olimpiadą ir gavo negrabiai pasirašytą raštą, o gal net masinės gamybos žalvarinę taurę. Kuri taip ir liko jo vienintelis trofėjus per likusius penkiasdešimt gyvenimo metų. Kaip nesigraudinti?

Arba, dažnas arba dažna linkę neatsakingai pervertinti savo poveikį priešingai lyčiai jaunais laikais. Per tuos daugelį metų smegenyse lieka tik įspūdis, kad buvai visiškai neatremiamas arba visi vyrai po kojomis klojo rožes, o tu išdidžiai jas mynei, ir nei spygliai gležnas badė pėdas, nei vabzdžiai kenkėjai grybelį ant jų nešė. Ir kažkaip visiškai iš tų pačių smegenų išsitrina, kaip nesugebėdavai žodžio ištarti išvaizdžiai būtybei arba iškviesta rajono apolono lėto šokio ėmei ir užšokai jam kabluku ant mažojo kojos piršto.