Investicijų grąžos dilema: dividendai ar laisvė pasirinkti

Vis dėlto investavimo praktika rodo, kad ne viskas taip paprasta. Kartais investuotojui labiau apsimoka „nieko nedaryti“ – nesinaudoti tarpinių išmokų galimybe ir leisti pinigams „dirbti“ toliau. Neseniai viename mūsų investiciniame komitete kaip tik užvirė diskusija: ar grąžinti lėšas investuotojams reguliariomis išmokomis, ar verčiau palikti sprendimą pačiam investuotojui? Iš pažiūros paprasta dilema pasirodė turinti ne vieną svarbų niuansą.

Grįžkime prie pagrindų – investicijų vertinimo. Dar XX a. septintajame dešimtmetyje finansų teoretikas Williamas F. Sharpe’as pasiūlė būdą įvertinti investicijos grąžą atsižvelgiant į riziką ir už tai pelnė Nobelio premiją. Jo principai galioja iki šiol. Investuotojai, vertindami alternatyvas, dažniausiai žiūri bendrą investicijos rezultatą: skaičiuoja vidutinę metinę grąžos normą (IRR), pinigų daugiklį (MoM) ar nuosavo kapitalo grąžą (ROE). Visų šių rodiklių esmė panaši – kiek pinigų uždirbama per visą investicijos laikotarpį. Galutinė sukuriama vertė investuotojui yra svarbi, kaip ir tai, kokiu keliu ta vertė pasiekiama.