Plovas – su protu

Jeigu bent truputį domitės maisto gamyba lauke, po atviru dangumi, anksčiau ar vėliau sutiksite tą žmogų, kuris žino „tikrojo plovo receptą“. Toks receptas paprastai būna vienas vienintelis, nes visi likę – netikri. Žmogus užtikrintai, kone plėšydamasis marškinius, įrodinės, kad tas plovas, kurį verda, – pats tikriausias, nes jį gaminti išmokė „tikri“ uzbekai ar kazachai „tikrame“ turguje arba galbūt azijietis draugas, o gal netgi kaimiečiai kalnų kišlake keliaujant po Vidurinę Aziją.

Žmogus žinovo balsu tvirtins, kad „tikras plovas“ – būtinai tik su tuo, šituo ir anuo, būtinai su kokiu nors egzotišku ir sunkiau Lietuvoje randamu ingredientu (dažniausiai tai būna avies užpakalio taukinė, vadinamoji demba ar kurdiukas), būtiniausiai su konkrečiu prieskonių mišiniu ir, žinoma, tik iš avienos. Tikras plovas verdamas prieš tai sukalbėjus tris maldeles, apėjus katilą tris kartus prieš laikrodžio rodyklę mušant šamano būgnelį, būtinai ant gyvos ugnies ir būtinai azijietiškame kazane. Antraip, brolyti, tau nieko neišeis, išvirsi tik banalią ryžių košę su mėsa, o ne „jo didenybę plovą“.

Apie tai šiandien ir pakalbėkime.