Po premjeros. Naujoji „Velnio nuotaka“ – kaip grįžimas į tolimą sapną

Legendinė Jurga – Vaiva Mainelytė. Scena iš spektaklio „Velnio nuotaka“. Martyno Norvaišos nuotr.

Legendinė Jurga – Vaiva Mainelytė. Scena iš spektaklio „Velnio nuotaka“. Martyno Norvaišos nuotr.

„Didžiausia mano svajonė, kurią puoselėjau nuo pat vaikystės, išsipildė. Aš laiminga, negaliu skųstis. Aš labai laiminga“, – sako Vaiva Mainelytė, naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Velnio nuotaka“ vaidinanti ir Jurgą, ir pačią save.

Šarūno Rapolo Meliešiaus vaidinamam Angelui paklausus, ar ši svajonė buvo verta aukos, aktorė nutyla... Šis skausmingas klausimas – šiandieninės „Velnio nuotakos“ raktas. Spektaklis, per aktorės žvaigždės liniją 8-ąjį dešimtmetį sugretindamas su dabartimi, kviečia apmąstyti populiarumo ir šlovės kainą.

Žaidžiantis grožio pavidalais

Jaunosios kartos režisierius Naubertas Jasinskas, savo kūryboje rizikingai žengdamas į eksperimentines teritorijas, vengia formuluoti kokius nors teiginius. Jam svarbiausia – panardinti žiūrovus į emocijų ir juslių tirštą atmosferą, eksponuoti netikėtus grožio pavidalus ir, žaidžiant garsais, šviesomis, aktorių kūnais ir technologiniais efektais, ieškoti naujų sceninės raiškos būdų. Kadangi režisierius neseka psichologinės vaidybos tradicija ir išbando alternatyvius aktorinės kūrybos būdus, paprastai sunku pasakyti, ką jaučia jo spektaklių veikėjai. Be to, jis dažniausiai renkasi ne teatrui parašytus tekstus ir sceninį pasakojimą, derindamas skirtingas medijas, konstruoja iš poetinių asociacijų, ženklų, užuominų.