Jūsų namai toli nuo namų: kaip buvo sukurti „Holiday Inn“, „Hyatt“ viešbučių tinklai

Publikuota: 2018-10-27
Imigranto iš Kijivo Abrahamo Pritzkerio anūkė ir Donaldo Pritzkerio dukra Penny Baracko Obamos buvo paskirta JAV prekybos sekretore. AP nuotr.
Imigranto iš Kijivo Abrahamo Pritzkerio anūkė ir Donaldo Pritzkerio dukra Penny Baracko Obamos buvo paskirta JAV prekybos sekretore. AP nuotr.
 

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje. Antikos Graikijoje ir senovės Romoje šios patalpos tradiciškai buvo įrengiamos netoli pirčių, nes poilsis buvo neatsiejamas nuo karštos vonios.

Romėnai pirmieji pradėjo plėtoti viešbučių koncepciją: geriausios patalpos buvo skiriamos keliaujantiems valstybės pareigūnams ir tarnautojams, šiek tiek ankštesnes, kaip ir prastesnes paslaugas, gaudavo keliaujantys pirkliai bei svetimšaliai.

Praėjusiame „Verslo klasės“ numeryje pasakojome apie modernaus viešbučio kūrėją Ellsworthą Miltoną Statlerį ir „Accor“ bei „Best Western“ tinklus. Šiame atėjo kitų „namų toli nuo namų“ eilė.

„Hyatt“ – imigrantai iš Kijivo

„Hyatt“ pavadinimas kilo iš vokiečių imigranto Hyatto von Dehno, kuris 1933 m. įkūrė mažą viešbutuką Los Andželo oro uoste, vardo. Tačiau visą savo istoriją „Hyatt“ kur kas glaudžiau buvo siejamas su garsia Amerikos žydų Pritzkerių šeima, kuri ir pavertė tą viešbutuką vienu gražiausių pasaulio viešbučių tinklų.

Trijų brolių Pritzkerių – Abrahamo, Harry ir Jacko – tėvas iš Kijivo geto į Ameriką atvyko XIX a. pabaigoje, čia jis įkūrė savo teisinių paslaugų firmą „Pritzker & Pritzker“, kuri ir tapo visų tolesnių šeimos veiklų centru. Iki 1920 m. ši firma pavirto garbinga kontora, o jos įsteigta „Marmon Group“ užsiėmė investicijomis – vienu metu ši grupė valdė net 60-ies verslų konglomeratą (jai priklausė keli žurnalai, baldų gamybos bendrovė, kazino Las Vegase ir net viena didžiausių Amerikos oro linijų įmonių „Braniff“).

Trečios kartos Pritzkerių šeimos atžala Jay (1922–1999 m.) gimė jau Čikagoje. Jis baigė vidurinę mokyklą vos 14 metų ir buvo laikomas beveik vunderkindu, garsėjančiu skaičiavimo ir mąstymo greičiu. Per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo bombonešių skraidymo instruktoriumi, o karui pasibaigus vadovavo JAV valstybinei agentūrai, nacionalizavusiai buvusias Reicho įmones Amerikos teritorijoje. 1947 m. įgijo teisininko diplomą ir prisijungė prie šeimos verslo.

J. Pritzkeris pradėjo sudaryti milijoninius sandorius, kai jam tebuvo vos 29-eri. Jis pirko lentpjūves, radijo stotis, metalo ir automobilių remonto dirbtuves, tačiau žymiausias jo sandoris įvyko 1957 m. ir sudarytas jis buvo prie puodelio kavos Los Andželo oro uosto viešbučio kavinėje.

Tą dieną J. Pritzkeris norėjo pats įsiregistruoti „Hyatt“ viešbutyje, tačiau jam buvo pasakyta, kad laisvų kambarių nėra. Vyras prisėdo viešbučio kavinėje ir užmezgė pokalbį su padavėja. Įpylusi  kavos, ši pasiguodė, kad viešbutis parduodamas ir jai neramu dėl savo ateities. J. Pritzkeris užtikrino padavėją, kad viskas bus gerai, ir, vis labiau žavėdamasis „Hyatt“ grožiu ir skoningumu, pasikvietė jo savininką ir tiesiog prie to paties staliuko nupirko viešbutį už 2,2 mln. dolerių. Čekių knygelė gulėjo giliai lagamine, tad J. Pritzkeris garantinį raštą išrašė ant paprastos servetėlės.

Pritzkerių šeima nesistebėjo tokiu Jay pirkiniu, nes visiškai pasitikėjo jo intuicija. O ir jis pats, remdamasis savo patirtimi, gerai numatė, kad verslininkai dažnai nėra linkę gaišti laiko važiuodami į miestą ir verčiau rinktųsi gyventi tiesiog oro uoste („Hyatt“ iš esmės ir pradėjo „verslo viešbučių“ erą – būtent juose pirmuose atsirado konferencijų salės, o devintajame dešimtmetyje kiekviename kambaryje svečias rasdavo neįtikimą tų laikų naujovę – fakso aparatą). Pasikliaudamas nuojauta, antrąjį viešbutį jis įsigijo prie San Fransisko oro uosto, trečiąjį – prie Sietlo. Po ketverių metų Pritzkerių šeimai priklausė jau šeši viešbučiai – visi jie buvo pervadinti „Hyatt“.

1961 m. J. Pritzkeris pakvietė savo jaunesnįjį brolį Donaldą (1932–1972 m.), diplomuotą Harvardo teisininką, vadovauti naujojo viešbučių tinklo plėtrai. Būtent D. Pritzkeris sukūrė tą „Hyatt“ stilistiką, kuria tinklo viešbučiai garsėja ir šiandien.

Broliai sutarė, kad daugelis žmonių nori ilsėtis apsupti menamos prabangos, su ta nuostata ir buvo perdaromi įsigyjami viešbučiai. Donaldas sukūrė atvirų viešbučio aukštų – šulinio tipo fojė – koncepciją, ir 1967 m. Atlantos mieste atidarytas dvidešimties aukštų „Hyatt Regency“ tapo šios stilistikos flagmanu. Tai buvo pirmas tokio tipo viešbutis Amerikoje – su stikliniu atriumu, siekiančiu pačias lubas, iki kurių kėlė stiklinės liftų kabinos. Kai kurie architektai būgštavo, kad dėl stiklinio „šulinio“ aukščio patalpoje gali susidaryti tam tikras mikroklimatas, sukeliantis vidines audras, tačiau nerimauti reikėjo dėl kitko.

Kartais architektūriniai eksperimentai nepasiteisindavo ir net virsdavo tragedija, pavyzdžiui, 1981 m. įlūžus dviem įmantrios konstrukcijos „Hyatt“ viešbučio aukštams Kanzas Sityje žuvo 114 žmonių (tai buvo pati didžiausia inžinerinė katastrofa JAV teritorijoje). Nors bendrovei tai atsiėjo 120 mln. dolerių, „Marmon Group“ išsaugojo „Hyatt“ nuosavybę – šiuo metu pasaulyje veikia apie 500 šio tinklo viešbučių.

D. Pritzkeris mirė nuo širdies smūgio 1972 m., tad tinklo valdymą į savo rankas perėmė Jay. Tai buvo jo mėgstamiausias verslas, jis užsiėmė elegantiškų „Hyatt“ viešbučių statyba visame pasaulyje iki pat mirties 1999 m. (savo palikuonims jis paliko 13 mlrd. dolerių vertės turto).

Kiekvienas amerikietis yra buvęs „Holiday Inn“

Statistika teigia, kad beveik šimtas procentų amerikiečių nors kartą gyvenime yra buvę apsistoję „Holiday Inn“ tinklui priklausančiame viešbutyje. Nieko nuostabaus – „Holiday Inn“ yra didžiausias pasaulyje viešbučių tinklas, turintis pusę milijono kambarių. 

Ir viskas tradiciškai prasidėjo nuo vieno žmogaus neįprastu vardu ir įprasta pavarde – Kemmonso Wilsono (1913–2003 m.).

Jis gimė Oseolos miestelyje, Arkanzaso valstijoje, neturtingo draudimo agento šeimoje. Tėvas mirė, kai būsimajam magnatui tebuvo devyni mėnesiai, tad motina su vienturčiu persikėlė į didmiestį, Memfį, kur rasti darbą buvo lengviau – ten ji dirbo dantų gydytojo asistente. Memfyje K. Wilsonas ir užaugo, šio miesto gyventoju jis laikė save visą gyvenimą.

Pirmą darbą Kemmonsas gavo būdamas vos penkerių – jis pozavo reklaminei duonos nuotraukai. Septynerių metų pardavinėjo laikraščius gatvėje, o būdamas dvylikos jau samdė kitus berniukus šiam darbui. Sulaukęs septyniolikos, metė mokyklą, už 50 dolerių įsigijo kukurūzų spragėsių kepimo aparatą ir juo uždarbiavo viename kino teatre. Kukurūzų spragėsiams K. Wilsonas turėjo būti dėkingas visą likusį gyvenimą – per trejus verslo metus jis užsidirbo net 1700 dolerių (1933 m. tai buvo rimti pinigai), kurių užteko namui Memfyje įsigyti, o mergina, kurią samdė pardavinėti tų spragėsių, tapo jo žmona ateinantiems 59 metams... Tačiau tokia verslo sėkmė sukėlė kino teatro savininko pavydą, ir netrukus K. Wilsonas buvo išvarytas su visu savo aparatu.

Bet jo siela nenurimo. K. Wilsonas metėsi į žaidimo automatų verslą. Užstatęs namą už 6500 dolerių, įsigijo muzikinių aparatų kavinėms ir restoranams licenciją. Netrukus atidarė savo ledainių tinklą, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėjo ir statybos verslą, kuris jį pavertė milijonieriumi. Nes jo sukurtas moto „oras pastate nieko nekainuoja“ lėmė tai, kad jo įmonės pastatai buvo pigesni nei konkurentų. Nors jau buvo turtingas, vis dėlto išėjo savanoriu į karą („Nemanau, kad jie laimės karą be manęs“, – pareiškė jis savo šeimai ir draugams), tarnavo karinėse oro pajėgose, atliko 65 kovinius skrydžius ir namo grįžo kaip didvyris.

Pokarinis ekonomikos bumas iškėlė K. Wilsoną į aukštybes. Jo statybos verslas apėmė visą JAV Vakarų pakrantę, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. 1951 m. K. Wilsonas automobiliu išvyko su šeima į šalies sostinę Vašingtoną. Ši kelionė pakeitė Amerikos veidą.

Tai buvo laikai, kai geležinkeliai jau nyko, kelionės oru dar buvo brangios, o štai benzinas – pigus. Kelionių automobiliu nesikratė net milijonieriai, bėda buvo tik ta, kad pakelės motelių gyvenimo sąlygos visiškai neatitiko jų supratimo apie komfortą ir paslaugų kokybę. Tačiau labiausiai K. Wilsoną sukrėtė tai, kai išsiregistruodamas iš vieno motelio jis pamatė, kad už kiekvieną su juo ir žmona gyvenusį vaiką buvo priskaičiuota po du papildomus dolerius.

K. Wilsoną tai nustebino – kambarys jau išnuomotas, ar yra skirtumas, jei jame gyvens dar keli vaikai? Šiaip ar taip, „oras pastate nieko nekainuoja“. Tos kelionės pabaigoje jis pareiškė žmonai nusprendęs pastatyti savo viešbučių tinklą. Žmona, jau įpratusi prie vyro užmojų, juokais paklausė, kiek viešbučių planuojąs turėti? „Pradžioje – 400“, – atsakė K. Wilsonas.

Pirmasis jo viešbutis buvo atidarytas jau kitais, 1952-aisiais, metais prie įvažiavimo į Memfį. Tai buvo 120 kambarių užeiga su baseinu, restoranu, nemokamo ledo aparatu, telefono aparatu kiekviename kambaryje (ir Biblija, nes K. Wilsonas, kaip ir Conradas Hiltonas, buvo uolus krikščionis). Ryškiame ir iš tolo matomame viešbučio ženkle švietė pavadinimas „Holiday Inn“, nukopijuotas nuo 1942 m. pasirodžiusio to paties pavadinimo kalėdinio miuziklo, kuriame vaidino Fredas Astaire’as ir Bingas Crosby, – šį filmą labai mėgo pats K. Wilsonas.

nuotrauka::1

Ir svarbiausia – apsistojančioms šeimoms nereikėjo mokėti nei už savo vaikų nakvynę, nei už maistą. Tai buvo tokia populiari naujovė (kaip ir nemokamas baseinas), kad per kelerius metus „Holiday Inn“ viešbučiai išdygo prie visų kelių, vedančių į Memfį. K. Wilsono nurodymu dailininkai sukūrė „Holiday Inn“ ženklą, kurio „nebuvo įmanoma nepastebėti“, jis būdavo masyvus, keliolikos metrų aukščio ir matomas iš tolo. Dominuojančia „Holiday Inn“ logotipo spalva buvo pasirinkta žalia, mėgstamiausia K. Wilsono motinos spalva, o pačiam įkūrėjui ženklas taip patiko, kad net įsakė išgraviruoti jį ant savo antkapio (originalus „Holiday Inn“ ženklas buvo pakeistas tik 1982 m., kai K. Wilsonas pasitraukė iš verslo. Tokį sprendimą jis vadino pačia baisiausia klaida verslo istorijoje.).

Anuomet laikas kokybiškų viešbučių plėtrai Amerikoje buvo itin palankus. Pokarinis ekonomikos bumas reiškė ne tik kasmetį 4 mln. vaikų prieaugį, bet ir daugiau kasmečių mokamų atostogų dirbantiems amerikiečiams. Viešbučiai miestuose buvo brangūs ir prašmatnūs, o esantys pakelėse – vis dar nepatenkinamos kokybės.

K. Wilsonas „demokratizavo“ keliones, nustatęs prieinamą 4–6 dolerių kainą už naktį (tiesa, dėl įkūrėjo dorovinių įsitikinimų nesusituokusios poros negalėjo išsinuomoti kambario, o viešbučiuose nuolat budėdavo ir dvasininkas). Ir sukūrė tai, už ką „Holiday Inn“ buvo vadinamas „viešbučių verslo „McDonald’s“, – standartizaciją (viena verslo legendų teigia, kad būtent K. Wilsonas patarė „McDonald’s“ steigėjui Ray Krocui pradėti parduoti savo restoranų franšizes). K. Wilsonas sugalvojo ir tai, koks turi būti šiandien mums įprasto viešbučio kambario plotas – 4 x 9 m. Tyrimų duomenimis, tai buvo optimalus kambario plotas bet kuriam žmogui pasijusti privačiai, erdviai ir jaukiai.

1957 m. pradėtos parduoti „Holiday Inn“ franšizės – švarūs viešbučiai, statomi prie judrių autostradų, netruko paplisti po visą šalį. Iki 1960-ųjų buvo atidaryta jau šimtas „Holiday Inn“, o 1968 m. jų skaičius pasiekė tūkstantį. 1965 m. „Holiday Inn“ pirmieji ėmė naudoti su IBM sukurtą rezervavimo sistemą „Holidex“, per ją teletaipu buvo galima užsisakyti kambarį – iki tol šią galimybę turėjo tik oro linijų bendrovės.

„Holiday Inn“ ėmė dominuoti pakelės motelių segmente. Vienu metu naujas „Holiday Inn“ viešbutis buvo atidaromas kas 25 sekundes, o 1972 m. K. Wilsono, valdančio jau 1400 viešbučių visame pasaulyje, nuotrauka pasirodė ant žurnalo „Time“ viršelio, kuriame jis buvo pavadintas Pasaulio viešbutininku. 

„Žmogus, turintis tris šimtus tūkstančių lovų“, – taip vadino K. Wilsoną verslo spauda. Kokia buvo jo sėkmės paslaptis? K. Wilsonas ją aiškino labai paprastai: „Geriausia staigmena mano viešbučiuose yra ta, kad nėra jokios staigmenos.“ „Holiday Inn“ buvo steigiami ir įrengiami pagal tą patį principą visame pasaulyje. K. Wilsonas tikėjo ir neapsiriko, kad žmonės nori paprastumo, kokybės ir mažos kainos. „Galite rūpintis turtingais žmonėmis, aš pasirūpinsiu likusiais – Dievulis jų padarė daugiau“, – mėgo kartoti jis.

Nors neturėjo jokio diplomo, buvo pakviestas pasakyti kalbos toje Memfio mokykloje, kurią kadaise metė. Ten vaikams jis pareiškė, kad iš tiesų nežino, kas jam labiau padėjo pasiekti sėkmę gyvenime – išmintis ar kvailumas, nes ir viena, ir kita turėjo tam lemiamos įtakos. Jis taip pat patarė vaikams dirbti pusę dienos, nesvarbu kada – ryte ar vakare, bet nepersidirbti. „Tai prie gero nepriveda“, – juokavo jis.

K. Wilsonas nebijojo ir pripažinti savo klaidų. Vienu metu visose „Holiday Inn“ vaikų žaidimo aikštelėse buvo statomi batutai, kol vienas šokinėjantis vaikas įskrido į K. Wilsono biurą pro langą. Buvo laikai, kai visuose viešbučių kambariuose kabojo ir musių gaudyklės, vėliau K. Wilsonas įsakė jas pašalinti, nes „jos siuntė netinkamą signalą apie mūsų kambarių švarą“. Tiesa, K. Wilsonas buvo ir vienos didžiausių verslo klaidų autorius. Būtent jis patarė savo draugui Samui Phillipsui, „Sun Records“ įrašų studijos savininkui, parduoti Elvio Presley sutartį bendrovei RCA už 35 tūkst. dolerių (netrukus E. Presley įrašai duodavo RCA 100 mln. dolerių pelno kasmet). „Jis nemoka dainuoti, – apie E. Presley kalbėjo K. Wilsonas. – Imk kuo greičiau RCA siūlomus pinigus, kol dar gali.“ S. Phillipsas paklausė jo patarimo ir dėl to graužė nagus visą likusį gyvenimą.

1979 m. K. Wilsonas pasitraukė iš visų savo verslo reikalų. Po devynerių metų bendrovę „Holiday Inn“ įsigijo „Bass PLC“, o šiandien „Holiday Inn“ tinklas priklauso IHG korporacijai, valdančiai ir „InterContinental“ viešbučius.

Mums gerai pažįstamą prekės ženklą „Crowne Plaza“ taip pat sukūrė K. Wilsonas. Pirmasis „Holiday Inn Crowne Plaza“ buvo atidarytas 1983 m. Rokvilio mieste, Merilande. Tai buvo bandymas sukurti prabangesnių viešbučių kategoriją, tam net buvo pasirinktas senovinis angliškas pavadinimas „Crowne“ – „Karūna“. Per porą metų pavyko jį išsukti kaip atskirą tinklą, nors jis tebepriklausė „Holiday Inn“ bendrovei. Šiuo metu pasaulyje veikia apie 400 viešbučių pavadinimu „Crowne Plaza“ (vienas, gal pastebėjote, yra ir Vilniuje).

2007 m. „Holiday Inn“ įvykdė milijardą dolerių kainavusią įmonės restruktūrizaciją ir identiteto kaitą (keitėsi netgi ženklas, bet žalia spalva išliko). Buvo parduota 1200 nepelningų viešbučių ir atidaryta pusantro tūkstančio naujų. Tada atsirado ir specialiai sukurtas specifinis „Holiday Inn“ kvapas, dvelkiantis visose patalpose. Taip buvo siekiama įvesti tai, kas padėjo šiems viešbučiams atsirasti ir suklestėti, – standartą.

(Tęsinys bus.)

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Kinas: Vasarą jau beveik išgyvenome, kaip išgyventi toliau?

Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ skambiai pristatomas kaip įvairių tarptautinių kino festivalių...

Verslo klasė
2019.11.10
Dr. G. Buračas: dirbtinio intelekto nereikia bijoti  Premium

Daktaras Giedrius Buračas gyvena ir dirba Jungtinėse Valstijose. Jis vadovauja JAV gynybos departamento...

Verslo klasė
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Lenkija ir Jungtinės Valstijos: naujas medaus mėnuo Premium 1

Partnerystė ar klientūra? – klausia didžiausias Lenkijos opozicinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“ apie...

Verslo klasė
2019.11.05
Kaip sukurti verslo santykius: dykumoje išmoktos pamokos

Kodėl ir kur asmeniniai ryšiai gali būti gyvybiškai svarbūs sėkmingam verslui? Ar įmanoma integruotis...

Verslo klasė
2019.11.02
„Defender“: prabanga vietoj principų Premium 1

Rudeninėje Frankfurto automobilių parodoje pristatytas naujasis „Land Rover Defender“ neatpažįstamai...

Verslo klasė
2019.10.27
Vaikai, kurie neįstengia mokytis nuobodžiai Premium

Kai Joris Francois Potet buvo pradinukas, jam buvo nustatytas dėmesio sutrikimas, disleksija ir...

Verslo klasė
2019.10.27
Ernestas Parulskis: Podcalbėjimai Premium

Aš sau save (išėjo nebloga hermetiškai egocentrinė dėlionė, ne?) pozicionuoju kaip progresyvų retrogradą.

Verslo klasė
2019.10.27
Saldžių braškių dilema reklamos rinkoje Premium

Kaip veikia reklama? „Aš tau papasakosiu“, – tarė geras draugas ir pradėjo žodžiais piešti Vilniaus Kalvarijų...

Verslo klasė
2019.10.27
Naujasis Kinijos Šilko kelias – prasta viešųjų ryšių kampanija?  Premium 1

Pastarąjį dešimtmetį kinai leidosi į tikrą apsipirkimo vajų Europoje. Šiuo metu mūsų žemyne Kinijai visiškai...

Verslo klasė
2019.10.26
N. Jasinavičius: ar reikia griauti tai, kas veikia? Premium 1

– Ar jūs suprantate, ką siūlote? Tai prieštarauja viskam, kuo mes užsiėmėme pastaruosius 10 metų, – pasakė...

Verslo klasė
2019.10.26
Nesimokančios smegenys priartina senatvę Premium

„Priecīgus Līgo svētkus!“ – per Jonines susirašinėdama su drauge Liva bandau įterpti bent porą žodžių jos...

Verslo klasė
2019.10.26

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau