Knygos: prisikėlusiojo terapija ir „Čečėnijos tragedija“

A. Babčenka – buvęs Rusijos kariškis ir abiejų Čečėnijos karų dalyvis, vėliau karo žurnalistas ir aršus Kremliaus kritikas – plačiai pagarsėjo, kai šių metų gegužės pabaigoje buvo „nužudytas“, o vėliau pasirodė Ukrainos saugumo tarnybų surengtoje spaudos konferencijoje. Esą tai buvo suplanuota operacija, per kurią sulaikyti Kijive gyvenantį žurnalistą nužudyti norėję asmenys. Naudodamasi šia istorija leidykla „Briedis“ sugalvojo užsidirbti ir skubiai išleido 2015 m. parašytą A. Babčenkos knygą „Karas: Čečėnijos tragedija“. Ir gerai padarė.

„Karas: Čečėnijos tragedija“ yra autobiografinė A. Babčenkos knyga apie du Čečėnijos karus: pirmajame autorius kariavo kaip šauktinis, antrajame į mūšio lauką žengė „su sutartimi“ (kitaip tariant – savo noru). Visgi pats autorius teigia, kad tikrovės knygoje apie 90 procentų, visa kita – pasakojimą patobulinančios fantazijos. Ne skaitytojui atskirti, kurie sakiniai – atsiminimai, o kurie vaizduotė, tačiau knyga aiškiai segmentuota. Pirmojoje pusėje A. Babčenka kalba pirmuoju asmeniu, tad, suprask, tai įvyko, o antrojoje pusėje – grožinė literatūra su personažais, įvykiais, kuriuos kartais pertraukia pirmuoju asmeniu pateikiami autoriaus prisiminimai.

Toks skirtingų žanrų ir stilių suklijavimas atrodo keistai ir turbūt dėl to antroji knygos pusė ne tokia įtraukianti kaip pirmoji. Kitame kontekste (galbūt atskiroje knygoje) novelės būtų įdomios, tačiau po emociškai stiprių atsiminimų jos atrodo blankiai. Bandžiau ieškoti pateisinimo, kodėl šioje knygoje yra grožinės literatūros intarpų, ką tai duoda, bet net labai norėdamas nesugebėjau jo rasti.

Daugiausia A. Babčenka pasakoja ne apie karą Čečėnijoje, o apie karą kareivinėse, tai yra tai, ką esame įpratę vadinti „dedovščina“, o autorius įvardija tiesiog „bespridelu“. Kai dauguma knygų apie karą pasakoja apie žiaurumus mūšio lauke, buvęs rusų karys atskleidžia Čečėnijos karo išskirtinumą, kurį aprašiusi galvą padėjo žurnalistė Ana Politkovskaja, – nužmogėjimą dar prieš tai, kai imama šaudyti į kitus. Beje, kaip autorius rašo – savos valstybės piliečius.

Tarnyba ir mūšio lauke, ir kareivinėse yra moralinė degradacija, apimanti visą sistemą nuo šaknų iki viršūnių. Anot A. Babčenkos, vienintelis dviejų karų Kaukaze tikslas – kariuomenėje bausmę atliekančių „zekų“ ir vadų siekis prisiplėšti, o to kaina – patrankų mėsa tampantys net šaudyti neišmokyti aštuoniolikmečiai. Kaip jau supratote, heroizmo šioje knygoje nedaug, užtat karo prasmę atvirai kvestionuoja bemaž visi į pasakojimą patekę asmenys.

Knyga yra tipinė karą išgyvenusiojo literatūrinė terapija, todėl tragiškos autoriaus patirtys susipina su ironiškais pašmaikštavimais, kareiviškais juokeliais. Kaip ir daugelis kitų karo veteranų, A. Babčenka mėgina susigyventi su savo praeitimi bandydamas ironija sumažinti tai padaryti trukdančią įtampą. O skaitytojui tai tik dar vienas akstinas versti šios išpažinties puslapius ir mėginti suprasti, kas įvyko Čečėnijoje prieš du dešimtmečius. Tiesa, pats rašytojas knygos viduryje drįsta nuvilti skaitytoją pasakydamas, kad karo nesuprasi, jį gali tik pajusti.

Tai toli gražu ne pirma knyga apie Čečėnijos karą, kurią perskaičiau, ir ji tikrai nenuvylė – A. Babčenkai vertėjo prisikelti, kad ji būtų perskaityta. Be to, šią knygą puikiai papildys Michelio Hazanaviciaus filmas „The Search“ ir čečėnės Polinos Žerebcovos prisiminimų knyga „Polinos dienoraštis“. Tai kūriniai, leisiantys pamatyti tą patį karą iš dar kelių požiūrio taškų. Ir visi jie žvelgia į beprasmybę.