„Iliustruotoji istorija“: nuo grūdų iki alaus

VŽ pateikia istorinę alaus apžvalgą.

Alų gėrėme akmens amžiuje (10 000 m. pr. Kr.)

Turkijos gyventojai naudojo indus alui laikyti dar prieš 12 tūkst. metų. Tai seniausi aludarystės įrodymai. Senovės Mesopotamijos, dabartinio Irako teritorijoje, gyventojai derliaus nuėmimą švęsdavo išradingai. Archeologai rado 8 tūkst. metų senumo alaus gamybos aprašymą. Iš Mesopotamijos žinios apie alų pasklido į Artimuosius Rytus ir Viduržemio jūros regioną, o iš čia Europos upėmis – į šiaurę.

Alus – vertas faraonų (2500 m. pr. Kr.)

Egipto faraonai, dvasininkai, didikai ir piramidžių statytojai dievino alų. Alus buvo jų kasdienio raciono dalis. 4 tūkst. metų senumo kapavietėse rasti reljefai smulkiai vaizduoja, kaip egiptiečiai darė alų, o elektroniniu mikroskopu Deir al Madinos ir Amarnos alaus daryklose atlikti tyrimai rodo, kad būta kelių alaus gamybos technologijų.

Seniausias pasaulyje alaus receptas (1900 m. pr. Kr.)

Prieš 3,9 tūkst. metų Mesopotamijos alaus mėgėjas parašė himną šumerų alaus deivei Ninkasi. Eilės išraižytos molio lentelėje, jose pateiktas seniausias pasaulyje žinomas alaus receptas. Minimos šios alaus sudedamosios dalys: medus, salyklas ir gliaudyti grūdai.

Barbarų gėrimas (1370 m. pr. Kr.)

Šiltoje Pietų Europoje labiau mėgstamas vynas, o šiauriau pirmauja fermentuotas grūdų gėrimas. Seniausias aludarystės įrodymas Danijoje – 1370 m. pr. Kr. Egtvede rastas kaušas, kuriame buvo sudžiuvusio fermentuoto gėrimo pėdsakų. Gėrimas buvo pagamintas iš mirkytų kviečių, bruknių arba spanguolių, liepų medaus, pelkinės vingiorykštės, baltųjų dobilų ir pajūrinio sotvaro.

Vienuoliai - aludariai (Nuo maždaug 500 m.)

Europos vienuoliai buvo darbštūs aludariai. Alų buvo leidžiama gerti per gavėnią, o už parduotą alų surinkti pinigai atitekdavo vienuolynui.

Ilgainiui mažos alaus daryklos kūrėsi ir už vienuolynų ribų, o viduramžiais daug alaus buvo pagaminama ir valstiečių ūkiuose. Vienuoliai, vaikai ir valstiečiai alų gėrė nuolat, tačiau nebūtinai todėl, kad norėjo apsvaigti. Alkoholio kiekis aluje buvo mažesnis nei dabar, jis dažnai, ypač per maro epidemijas, atstodavo vandenį – užterštą ir pavojingą sveikatai. Daugelis vienuolių buvo talentingi aludariai. Vienuolynų, ypač Trapistų ordino, alus buvo visų geidžiamas.

Apyniai pakeičia aludarystę (Apie 1000 m.)

Iš pradžių alaus nebuvo galima ilgai laikyti, padarytą jį reikėdavo iškart išgerti. Ši problema buvo išspręsta, kai gamybos procese pradėti naudoti apyniai. Apyniai ne tik suteikia gero skonio, bet taip pat yra puikus konservantas. Pridėjus apynių, alų galima laikyti šešis mėnesius ar net ilgiau.

Alus ir raganos (1500 m.)

Nuo pat alaus atsiradimo moterys tradiciškai buvo atsakingos už aludarystę. Viduramžiais aludarystės meną pamažu perėmė vyrai, o moterys aludarės būdavo kaltinamos alaus surauginimu arba užnuodijimu ir persekiojamos kaip raganos. Vokietijoje paskutinė už raganavimą nuteista aludarė buvo sudeginta ant laužo XVI a. pabaigoje.

Pasteuro kerštas (1879 m.)

Prancūzų mikrobiologas Louis Pasteuras trokšta sukurti Keršto alų, tokį, kuris pranoktų didžiausių priešų – Vokietijos alaus daryklų – alų. Tyrinėdamas alaus mieles mikroskopu, Pasteuras atranda, kad alus surūgsta dėl mikroorganizmų ir priemaišų. Tai naujo mielių auginimo būdo pradžia.

Draudžiama gerti (1919–1933 m.)

Alus tampa nelegalus, kai Sovietų Sąjungoje, JAV, Norvegijoje ir Suomijoje uždraudžiami visi alkoholiniai gėrimai. Plinta naminio alaus gamyba ir kontrabanda, o mafijos vadeivos pralobsta iš prekybos nelegaliu alkoholiu. Draudimo metais valdžia ne vieną statinę alaus išpylė į gatvę.

Alus skardinėse (1935 m.)

JAV bendrovė „Krueger“ pradeda pardavinėti pirmąjį pasaulyje alų skardinėse – „Cream Ale“ ir „Finest Beer“. Alus sulaukia didžiulės sėkmės. 1935 m. JAV parduota 200 mln. alaus skardinių. Europoje pirmoji į skardines alų pilstyti 1936 m. pradėjo Velso alaus darykla „Felinfoel Brewery“.