Laukuose – žydintys rapsai, lėkštėse – pamiršti stebuklai
Žiniasklaidai skirtame kvietime perskaitau: maisto technologė, Kauno technologijų universiteto (KTU) profesorė Dainora Gruzdienė sugriaus mitus apie aliejaus vartojimą, papasakos, kas lemia jo kokybę, ir atsakys į visus rūpimus klausimus, kurių aš, prekybos centruose perkanti pigiausią aliejų, sau nekeliu.
Teksto pabaiga suintrigavo: „Po paskaitos vaišinsimės falafeliais ir humusu.“ Nė karto nevalgiau humuso, pirmą kartą perskaičiau žodį „falafelis“, o apie aliejų žinau iš reklamų televizijoje. Apie tai, kad galėčiau nedalyvauti, – nebuvo nė minties.
Streso amžiuje gyvenanti karta yra įpratusi prie automatiškai atsidarančių durų, savaime kylančių laiptų ir protingų moterų sugromuliuotos informacijos. Tokios tikėjausi ir aš. Tebūnie.
Nesvarbu, kaip įdėmiai stengiausi klausytis kiekvieno gerb. profesorės žodžio, viskas atrodė ganėtinai sudėtinga, ypač žmogui, kuris nuo 10 klasės neturėjo nieko bendro su chemijos mokslu. Vienaip ar kitaip, paskaita truko dvi valandas ir ji tikrai buvo apie aliejų, o jis, žinia, mūsų organizmui reikalingas. Metas plėsti akiratį.
Populiariausia žaliava
Jei vasarą važiavote automobiliu iš vieno Lietuvos miesto į kitą, tikriausiai bent akies krašteliu teko matyti didžiulius geltonai žydinčius laukus – tai rapsai.
Šį vertingą aliejinių augalų šeimos narį Lietuvos žemdirbiai pažįsta seniai – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų rapsai tapo plačiausiai naudojama žaliava maistinio aliejaus gamybai. Remiantis Europos geocheminio atlaso duomenimis, Lietuvos dirvožemis pagal cheminių elementų ir sunkiųjų metalų koncentraciją yra vienas švariausių Europoje ir puikiai tinka šiam aliejiniam augalui auginti.
„Rapsams auginti tinka apie 1,69 mln. ha šalies dirvožemių, tačiau palankiausios sąlygos yra Vidurio Lietuvos žemumoje“, – pasakoja p. Dainora.
Paskaitos metu prof. Gruzdienė pateikė smulkią rapsų aliejaus sudėtį ir paaiškino, kad iš visų augalinių aliejų šis turi mažiausiai sočiųjų riebalų rūgščių ir daugiausia Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių žmogaus organizmas gauna su maistu. Anot prof. Gruzdienės, rapsų aliejus savo maistine verte prilygsta alyvuogių aliejui ir kartais net jį lenkia. „Rafinuotas rapsų aliejus tinka kepti, salotoms gardinti, tai yra unikalios cheminės sudėties produktas“, – teigia profesorė.
Nėra vienos nuomonės
Tačiau mokslininkai, gamintojai, pirkėjai turi skirtingą nuomonę, kas yra geriausias aliejus. Vieniems tas geriausias aliejus – rapsų, kiti įsitikinę, kad puikią sveikatos būklę padeda išlaikyti vadinamoji Viduržemio regiono dieta, kurioje gausu alyvuogių aliejaus.
VŽ „Savaitgalis“ apie šią dietą rašė ne kartą. Iš maisto produktų piramidės aiškiai matyti, kad valgyti tokį patį organizmui vertingą maistą, kaip tai daro piečiausių Europos kraštų gyventojai, paprasta ir gyvenant prie Baltijos jūros – tereikia tinkamai pasirinkti lėkštės turinį.
Ypatingas dėmesys į Senojo žemyno pietiečių mitybą buvo atkreiptas po studijų, parodžiusių, kad tenykščiai gyventojai mažiau serga vadinamosiomis civilizacijos ligomis: juos rečiau vargina didelis kraujospūdis, cukraligė, insultas, infarktas ir pan.
Pastebėta ir tai, kad, skirtingai nei kitų išsivysčiusių šalių žmonės, Viduržemio jūros regiono gyventojai sugeba atsispirti įtemptam gyvenimo tempui ir nemėgsta greitmaisčio. Jų lėkštėse apstu daržovių ir šviežiai pagamintų valgių, nedaug druskos, o didžiąją dalį suvartojamų riebalų sudaro ne gyvūninės, o augalinės kilmės riebalai. Pagrindinis jų šaltinis yra alyvuogių aliejus.
Rafinuotas ir ne
Alyvuogių aliejaus sudėtyje yra 95–99,7 mg/100 g riebalų ir maža dalis šalutinių priemaišų, kurios lemia aliejaus specifinį aromatą, skonį ir maistinę vertę.
Prof. Gruzdienė išskiria dvi svarbiausias alyvuogių aliejaus rūšis: rafinuotą ir nerafinuotą. Pirmasis gaunamas iš alyvmedžių vaisių, išskyrus aliejų, gaunamą ekstrahuojant tirpikliu arba peresterinant riebalus ir mišinius su kitos rūšies aliejumi. Nerafinuotas – išspaustas mechaninėmis ar kitomis fizinėmis priemonėmis, naudojant švelnų terminį apdorojimą, plovimą, dekantavimą, centrifugavimą ir filtravimą.
Be reikalo pamiršti
„Visiems sakau ir sakysiu, kad mums, lietuviams, reikia naudoti sėmenų aliejų. Maistui vartotinas tik šaltai spaustas. Jis tinka salotoms pagardinti, daržovių, bulvių patiekalams paskaninti, patiekalų skoniui sustiprinti. Ypač tinka širdies kraujagyslių ligų profilaktikai. Sėmenų aliejus naudingas aterosklerozės, cukrinio diabeto, širdies išeminės ligos varginamiems žmonėms. Pasklidęs plonyčiu sluoksniu, jis padengia opeles, žarnų gleivinę, dėl to laisvėja viduriai. Sėmenų aliejus greitai karsta, todėl jį būtina laikyti šaltai ir tamsiai – geriausia šaldiklyje. Nepamirškite, kad jo negalima kaitinti“, – primena profesorė.
Sumuštiniai su sėmenimis
Maisto technologė siūlo pasigaminti sveikų sumuštinukų. Jų receptas labai paprastas: sėmenis pakepinti sausoje keptuvėje, pasūdyti ir sumalti. Malama (kavamale) labai trumpai, kad sėmenys būtų rupūs. Juodą duoną reikia supjaustyti juostelėmis. Vieną pusę pamerkti į aliejų, užberti linų sėmenų. Štai ir viskas.
Atgaiva vasarai – sėmenų kisielius. Linų sėmenis užpilti vandeniu ir truputį pavirti. Paskaninti uogomis, citrina, pasaldinti cukrumi arba medumi.
„Maltų linų sėmenų galima įmaišyti į jogurtą, kefyrą“, – pataria p. Dainora.
Išeitis vegetarams
Anot profesorės, vegetarams malti linų sėmenys kepant blynus, pyragaičius gali pakeisti kiaušinius.
VERSLO TRIBŪNA
Kasmet Vilnius tampa vieta, kur susitinka Europos ir pasaulio transporto ateitį formuojantys lyderiai. Spalio 15 - 16 dienomis LITEXPO rūmuose vyks 7-asis tarptautinis Transporto inovacijų forumas (TIF 2025) - renginys, į kurį suvažiuoja transporto, logistikos, mobilumo, energetikos ir technologijų ekspertai, politikai bei verslo novatoriai iš daugiau nei 15 šalių.
Statybos ar kapitalinio remonto darbai visada kelia papildomų rizikų. Gaisrai, techninės klaidos ar netinkamai vykdomi procesai gali lemti didelius nuostolius ar net projekto sustabdymą. Vis dar pasitaiko atvejų, kai atsakomybių ribos tarp statybų proceso dalyvių būna neaiškios, o statybos darbų visų rizikų (angl. – „Contractors All Risks“, toliau – CAR) draudimas, kuris teoriškai turėtų apsaugoti nuo tokių situacijų, praktiškai lieka neaktyvus arba apskritai pamirštas. Kodėl taip nutinka? Ir kokias pasekmes tai sukelia NT vystytojams, rangovams ir subrangovams?
Prieš daugiau nei pora metų į Lietuvą atvedusi pasaulinį laidavimo draudimo lyderį „Liberty Mutual Insurance Europe SE“ uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont“ šios draudimo paslaugos ieškančioms bendrovėms įrodė: specializuodamasi laidavimo draudime jo optimalius sprendimus gali pasiūlyti per ypač trumpą terminą ir konkurencingomis kainomis. Šiandien laidavimo draudimo į „Colemont“ kreipiasi įvairaus dydžio sandorius sudarančios įmonės, o dirbant su pasauliniu lyderiu draudimo limito sumos Lietuvos bendrovėms priklauso tik nuo jų finansinės padėties.
Tikros pasyvios pajamos neegzistuoja – tai, kas parduodama kaip „lengvi pinigai“, dažniausiai yra klaidinantys pažadai, sukurti išnaudoti žmonių finansinę desperaciją. Pakalbėkime apie tikrą matematiką už pasyvių pajamų iliuzijų, kodėl prekybos tarpininkavimo (dropshipping), kriptovaliutų užstatymo (staking) ir partnerinio marketingo (affiliate marketing) realybė skiriasi nuo pažadų ir kaip atpažinti tuos klaidinančius pažadus socialiniuose tinkluose.
„Vieno kiaušinio pakaitalas ruošiamas taip: į atskirą indelį dedamas vienas valgomasis šaukštas sumaltų sėmenų, užpilama 3 valgomaisiais šaukštais vandens. Išmaišoma ir, palaikius 1–2 minutes, dedama į gaminamą patiekalą“, – pasakoja moteris.
Pamirštas stebuklas
„Prisiminkime, kokių nuostabių augalų turime savo krašte. Burnotis – vienas nuostabiausių nepelnytai pamirštų stebuklų. Graikiškai vadinamas „amaranthos“ – nevystanti gėlė. Iš tikrųjų šis augalas retai kada nuvysta, o ir sudžiūvę jo žiedai nepraranda estetinio grožio. Burnočių sėklose yra net 15–17% baltymų, o ryžiuose – tik 8%, kviečiai taip pat atsilieka, nuo 9 iki 14%“, – pasakoja p. Dainora. Anot jos, pagal ląstelienos sudėtį burnočiai lenkia avižas. Be to, juose gausu kalcio, geležies, magnio, kalio, fosforo, o bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus. Ypač gardūs burnočiai, paruošti su sūriu, jų galima dėti į kiaušinienę, sriubas, salotas.
„Burnočiai – tikrų tikriausias vegetariškas delikatesas!“ – teigia maisto technologė.
