Venecijos architektūros bienalė paskelbė laureatus
Pakaitomis vykstančios Venecijos meno ir arcitektūros bienalės, šmaikščiai vadinamos vizualiųjų menų „Eurovizija“, antrus metus iš eilės radikaliai keičia kryptį. Pernai buvo pabrėžiama, jog 59-oji meno bienalė įeis į istoriją kaip moterų bienalė, nes daugumą jos dalyvių pirmą kartą sudarė moterys.
Pagrindinė šių metų bienalės tema – Afrika.
„Antropologiniu lygmeniu mes visi esame afrikiečiai. Ir tai, kas vyksta Afrikoje, vyksta su mumis visais“, – temos pasirinkimą aiškino parodos kuratorė Lesley Lokko. Anot jos, Afrika ir yra ateities laboratorija:
„Architektūrinis pasakojimas yra nepilnas be šių žmonių ir jų darbų. Afrika yra žemynas, kuriame gyvena jauniausi pasaulio gyventojai, sparčiausiai vyksta urbanizacija... dažnai vietinių ekosistemų sąskaita, taigi mes esame ir klimato kaitos priešakyje.“
Ganos ir Škotijos architektė, edukatorė L. Lokko yra pirmoji afrikiečių kilmės atstovė, kuruojanti Architektūros bienalę. Centriniame paviljone Giardini (Soduose) ir Arsenale, kuriuos ji kuruoja tiesiogiai, daugiausia dėmesio skirta marginalizuotiems architektūros atstovams. Tai netruko pastebėti pirmieji bienalės vertintojai.
Pasak „The Guardian“, L. Lokko stovi prie įėjimo į Centrinį paviljoną „apsupta būrio Europos žiniasklaidos kritikų – daugiausia pagyvenusių baltaodžių vyrų, kurie visą savo karjerą praleido recenzuodami bienales, kuruojamas daugiausia pagyvenusių baltaodžių vyrų, kuriose dalyvauja daugiausia pagyvenę baltaodžiai architektai“.
Šiųmetė paroda radikaliai pakeitė kryptį – dauguma jos dalyvių yra iš Afrikos arba diasporos, dalyvių lyčių santykis joje – 50:50, o vidutinis amžius – 43-eji, architekto profesijos atstovams yra labai jaunas.
Anot „The Guardian“, rezultatas gali būti sunkiai virškinamas, bet už kantrybę ir atidų nagrinėjimą apdovanojamas. Kaip perspėja L. Lokko: „Tai paroda, kuriai suprasti reikia tam tikros energijos. Tikimės, kad žmonės tam skirs laiko“.
Šių metų Architektūros bienalės parodoje nedaug pastatų projektų, tačiau gausu vaizdo įrašų, mokslinių tyrimų projektų ir mišrios medijos instaliacijų, kurios užima tai, ką L. Lokko vadina „produktyviuoju architektūros pakraščiu“, t. y. teritorija, kur architektūra susiduria su kraštovaizdžio, ekologijos, politikos, finansų, duomenų, visuomenės sveikatos, dirbtinio intelekto, paveldo, istorijos ir konfliktų pasauliu.
Tai tik kelios temos, kurias „suvalgo“ jos daugiadisciplininis apetitas – kai kurios iš jų, anot „The Guardian“, sunkiai perkeliamos į parodos formatą.
„Auksinis liūtas“ – Brazilijai
Pagrindinį bienalės apdovanojimą – „Auksinį liūtą“, žiuri skyrė Brazilijos nacionaliniam paviljonui „Terra“ (Earth). Brazilų paviljonas įvertintas „už mokslinių tyrimų parodą ir architektūrinę intervenciją, kurioje sutelkta vietinių ir juodaodžių gyventojų filosofija bei įsivaizdavimas apie žalos atlyginimo būdus“.
Vadinamasis „Specialusis paminėjimas“, prilyginamas antrajai vietai, skirtas Didžiosios Britanijos paviljonui – „už kuratorinę strategiją ir projektinius pasiūlymus, kuriais šlovinamas kasdienių ritualų kaip pasipriešinimo formų ir erdvinių praktikų diasporos bendruomenėse stiprumas“.
„Auksinis liūtas“ už geriausią „Ateities laboratorijos“ projektą atiteko „Daar“ – švedų architektams, urbanistams, tyrėjams Alessandro Petti ir Sandi Hilal (eksponuojama Arsenale, skyriuje „Pavojingi liudininkai“).
„Sidabrinis liūtas“ perspektyviausiam jaunajam dalyviui skirtas Nigerijos menininkui Olalekanui Jeyifousui, jo darbas eksponuojamas Centriniame paviljone Giardini.
„Auksinis liūtas“ už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas Nigerijos menininkui, dizaineriui ir architektui Demasui Nwoko (g. 1935).
Demas Nwoko vadinamas Nigerijos modernaus meno judėjimo lyderiu. Jo įvairiapusė kūryba apima įvairias medijas ir disciplinas: architektūrą, skulptūrą, dizainą, literatūrą, kritiką, scenografiją ir istoriją.
Nors D. Nwoko suprojektuotų pastatų Nigerijoje yra palyginti nedaug, jie atlieka du svarbius vaidmenis, rašo „archdaily.com“. Jie yra tvarių, išteklius tausojančių ir kultūriškai autentiškų išraiškos formų, kurios dabar plinta Afrikos žemyne ir pasaulyje, brėždamos kryptį į ateitį, o tai yra nemenkas laimėjimas žmogui, kurio kūryba vis dar beveik nežinoma net jo gimtinėje.
1977 m. rašydamas apie D. Nwoko sukurtą Dominikonų instituto kompleksą Ibadane, airių kilmės architektas ir kritikas Noelis Moffettas (1912–1994) rašė: „Čia, po tropikų saule, architektūra ir skulptūra susijungia taip, kaip iš architektų įtikinamai pavyko tik Gaudi“.
Miško paviljonas
Lietuvos kultūros tarybos sprendimu, 18-oje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovauja VDA Nidos meno kolonijos projektas. Paviljono komisarė – Dr. Ines Weizman, kuratoriai – Jurga Daubaraitė, Egija Inzule, Jonas Žukauskas.
VERSLO TRIBŪNA
„Lietuvos vardas Europoje skamba vis garsiau“ – su šia žinia grįžta antrą kartą organizuojama konferencija apie ES investicijų teikiamas galimybes ES+U, vyksianti rugsėjo 25 d. „Compensa“ koncertų salėje. Šių metų konferencijos tikslas – priminti, kokią įtaką Lietuva turi visai Europos Sąjungai.
Naujiena Lietuvos radijo rinkoje – programėlė Radijas.lt. Tai patogi, šiuolaikiška ir funkcionali radijo klausymo platforma, suteikianti klausytojui platų lietuviško garsinio turinio pasirinkimą. Čia vienoje vietoje populiarios Lietuvos FM radijo stotys, taip pat pamėgtos licencijuotos šalies internetinės radijo stotys be reklamos, galimybė norimu metu klausyti radijo žinių, kitų informacinių laidų bei rubrikų, laimėti prizus ir sužinoti viską, kas vyksta mylimos radijo stoties eteryje bet kuriuo metu.
Šiemet gėrimų rinka visame pasaulyje, skaičiuojama, pasieks 276 milijardų dolerių pajamų ribą. Ateities projekcijos rodo, kad ši verslo niša į viršų stiebsis ir toliau. Kasmet augdama po beveik 9 proc., dešimtmečio pabaigoje turėtų pasiekti 380 mlrd. dolerių ribą, nors prieš mažiau nei dešimtmetį šie skaičiai buvo sunkiai suvokiami. Gėrimų rinka nuolat auga ir Lietuvoje.
Ekranų tinklas „2go“ pristato didžiausią vasaros įvykį Šiauliuose – SEL šou Šiaulių miesto centrinio parko estradoje, rugpjūčio 22 dieną.
Pasak projekto autorių, „Vaikų miško paviljonas“ sukurtas kaip žaidimų aikštelė. Juo siekta atkreipti dėmesį į savitą vaikų būdą stebėti, daryti išvadas, apibūdinti mišką, jį paaiškinti.
Projektas sujungė atradimus ir darbus, sukurtus greta Vilniaus ir Kuršių nerijos apylinkių miškuose, taip pat Paljakanvaros (Suomija) sengirėje vykusių užsiėmimų su vaikais metu. Visų šių veiklų metu vaikus lydėjo architektai, aplinkosaugos edukatoriai, menininkai ir miškininkai.
Paviljone rodoma iš šimtamečių kalnapušių šakų pagaminta abėcėlė, išdidintų šešėlių erdvė ir kompiuteriu sugeneruotų sporų bei gleivūnų formos. Paviljono lankytojai bus kviečiami žaisti ir mokytis apie miškus kaip apie architektūros ir infrastruktūros erdves – gamtinių sistemų aplinkas, valdomas, eksploatuojamas ir reguliuojamas žmogaus, technologijų, pramonės šakų, institucijų bei agentūrų, – bet sykiu ir nykstančios biologinės įvairovės erdvę.
Lietuva Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja nuo 2016 metų, kai debiutavo prisistatydama kartu su Latvija ir Estija „Baltijos paviljone“.
Lietuvos paviljonas įsikūręs priešas Arsenalą, jo lankymas nemokamas.
18-oji Venecijos architektūros bienalė lankytojams atvira gegužės 20–lapkričio 26 d. dienomis.
