MO muziejuje – meno kūriniais sužaistas „Vilniaus pokeris“

„Vilniaus pokeris“ MO muziejuje. Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Iš naujo skaitau Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Knygą, kuri išnarstė po „Lavonido Brežnevo“ portretais prabėgusios mano paauglystės absurdą – padėjo išgirsti, kaip jam ploja bronzinio dirigento Lenino mostu paraginti komunistai patenkintais snukiais, kaip jį užtušuoja traškančių plokštelių grojamas džiazas, akompanuoja melas melas melas ir išardo necenzūruoti gatvės poetų eilėraščiai.

Eilėraščiai, išnyrantys iš nebūtos praeities gelmių, iš tarsi tikrovės, kurios niekada nebuvo mūsų dabartyje, užbarikaduotoje Geležine uždanga ir parašytoje pagal nuobodžiausią pasaulyje scenarijų. Iš jo išklydusius praryja KGB rūsiai, o ten laukia paruošę kankinimo įnagius Jie.

Nes Jie niekur nedingo

MO parodoje „Vilniaus pokeris“ sienos aprašinėtos romano citatomis, kurios lyg paties Vilniaus (pa)sąmonė jungia erdves ir kūrinius, o grįžus namo sugrąžina į knygą, į mano pačios praeitį, kuri vėl virto dabartimi, nes Jie niekur nedingo. Jie dabar prievartauja Ukrainos moteris ir vaikus, priešais kameras nupjauna nuginkluotiems belaisviams galvas ir visuose okupuotuose miestuose kankina kankina kankina.