Turime pasikalbėti apie energijos kainas

Praėjęs šildymo sezonas Europai buvo greitos reakcijos ir politinės valios išbandymas, kurį įveikti padėjo dar ir gamta. Šį kartą – tai bus iš anksto paruošto viso naujo dujų rinkos modelio išbandymas. Bandymas, parodysiantis, kaip atrodys standartinės žiemos po to, kai didelė dalis Europos vienaip ar kitaip nutarė nebepirkti gamtinių dujų iš Rusijos, užbaigdama beveik pusšimčio metų vykusią prekybą iškastiniu kuru.
Palyginti su pernykšte žiema, viskas atrodo gerokai ramiau.
Dujų saugyklos Europoje užpildytos taip, kad laisvos vietos joms ieškoma ir Ukrainoje. Dujų kainos rugpjūtį nė iš tolo nebepriminė tų košmariškų lygių, kuriuos matėme pernai – prieš metus rugpjūčio 26 d. buvo pasiektas 339,2 Eur/MWh rekordas. Šiemet tuo pačiu metu dujos kainavo apie 37,82 Eur/MWh.
Šiemet rinkos situacija labai palanki dujas žiemai įsigyti iš anksto.
Rinkų stebėtojai pratinasi prie naujo normalumo – daug labiau kintančių dujų kainų biržose. Nebesidairoma į Rusiją, kuri ir bene dvidešimt metų iki pernykštės grubios ir grobuoniškos invazijos, kartais sugalvodavo dėl politinių priežasčių pagąsdinti Ukrainą dujų nutraukimu. O tai keldavo grėsmę ir visai „Nord Stream“ dujotiekius noriai tiesusiai Europai.
Dabar stebimi įvykiai ir pokyčiai tolimose dujų skystinimo gamyklose JAV ar Australijoje, bei kainų judesiai Japonijoje ar Kinijoje.
Net ir beveik mirtinai į rusiškas dujas įjunkę vokiečiai čiupinėjasi aplink savo naujai pastatytus dujų terminalus, gaudo klaidas ir trikdžius, paliktus per pernykštę skubą.
Nors neužbaigtų reikalų dar liko – pavyzdžiui, rusiškos suskystintos gamtinės dujos, vis dar patenkančios į Europą – viskas bendrai atrodo kaip tvarkymasis po audros.
Reikia turėti omenyje, kad tokios krizės lengvai nepraeina. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – praeis dar keletas mėnesių, kol bus „išdegintos“ pernykštėmis kainomis „pafiksuotos“ dujos, skirtos „Igničio“ buitiniams vartotojams.
Bet audra praėjo, tad pasikalbėkime apie pasekmes.
Kita istorija, tęstiniu būdu skambanti ir šio leidinio puslapiuose, yra Vokietijos pramonės nuosmukis. Jis patiriamas tiek dėl žaizdų, patirtų nulipant nuo rusiškų dujų adatos, bet ir dėl ECB vykdomo ekonomikos stabdymo, siekiant suvaldyti infliaciją.
Viena vertus, lėtėjimo reikia ECB, o pristojusi, ypač energijai imli, pramonė reiškia ir lėčiau degsiančias dujų atsargas.
Tačiau tai jau nebe pirmoji, baimės ir visų įmanomų savisaugos instinktų siautulio žiema. Pasiruošti pasiruošėme – tiek, kiek galėjome pasiruošti. Dabar laikas prisiminti, kad Europos ekonomikos variklis yra ir mūsų ekonomikos variklis.
Lietuvos pramonė yra gana artimai susisaisčiusi su partneriais Vokietijoje. Jei tenykštės bendrovės pradės persvarstyti savo investicijų planus ar pramonės užsakymus, būtų neblogai, kad pirmiausia atsisakytų užsakymų kitur, o ne Lietuvoje.
Ir jei to, kas vyksta Vokietijoje, pakeisti negalime, galime susitvarkyti savo kieme.
Galbūt netgi rasti konkurencinių pranašumų laikotarpiu, kai pertvarkomos pasaulio gamybos ir tiekimo grandinės.
Todėl turime pasikalbėti apie energijos kainas.
Dujų kainos Europoje yra sumažėjusios ir svyruoja apie 35–45 Eur/MWh. Daug geriau nei 100 Eur/MWh, bet toli gražu ne 20 Eur/MWh „senais gerais“ laikais. Situacija dar nemalonesnė elektros rinkoje.
Buvo dora ir teisinga atsikratyti rusiškų dujų ir elektros. Sankcijos Rusijos finansų sektoriui iš Lietuvos išstūmė net ir Karaliaučiaus elektrą. O tai yra ta pasiūlos dalis, apie kurios atsisakymą savo noru ši Vyriausybė nekalbėjo net ir aršiausios žodinės kovos su Astravo elektra įkarštyje.
Rinkos dėsniai niekur nedingo ir sumažėjus pasiūlai, nuo importo itin priklausomoje Lietuvoje, padidėjo elektros kaina. Todėl dabar 56 Eur už megavatvalandę elektros yra gera vidutinė mėnesio elektros kaina rinkoje.
Galime tik gailiai atsidusti prisimindami, kad iki 2019 m. tokia vidutinė mėnesio kaina būtų žymėjusi metinį piką, o ne dugną.
VŽ nuomone, laikas valstybei pradėti galvoti, kaip šią situaciją – tegul ir palaipsniui – gerinti. Ne ateinantį dešimtmetį, kai turėtume pamatyti jūroje iškylančius vėjo parkus, bet ir iki tol.
Užduotis ne iš lengvųjų.
Mažiausia elektros kaina jau yra buvusi Lietuvos energetikos kelrode žvaigžde – apytiksliai visą antrąjį šio amžiaus dešimtmetį. Iš to laikotarpio galime pasimokyti, kad žemos energijos kainos neskatina investicijų į elektros gamybą. Tai reikia turėti galvoje. Be to, tiek pramonės įmonės, tiek atsinaujinanti energetika reikalaus investicijų į elektros tinklus. Derėtų išsiaiškinti, kas už tai turės sumokėti.
Energetikos ministerija yra pasižadėjusi parengti naują energetikos strategiją. Tikėkimės, kad ji neapsiribos ateities energijos gamybos rūšių peizažais, bet pamatysime ir konkrečias prognozes bei judesius siekiant suvaldyti energijos kainas.