Kodėl mums turi rūpėti BRICS ir Nigeris?
Į jį atvyko Brazilijos, Kinijos, Indijos, Pietų Afrikos Respublikos ir Indijos vadovai. Rusijos prezidentas, kuriam Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje dėl karo nusikaltimų Ukrainoje yra išdavęs tarptautinį arešto orderį, vietoj savęs nusiuntė užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą, o pats prie renginio buvo priverstas jungtis internetu.
15-asis BRICS šalių vadovų susitikimas, kurio tema „BRICS ir Afrika“, sulaukė precedento neturinčio tarptautinio dėmesio, nes šis žemynas tampa nauju diplomatinės kovos lauku, kuriame JAV, Rusija ir Kinija rungiasi dėl ekonominės ir diplomatinės įtakos, taip pat dėl vis viešumoje pasigirstančių užuominų apie siekį kurti alternatyvą amerikiečių dominuojamai pasaulio tvarkai. Pastarąja tema ypač akivaizdžiai reiškėsi Rusija, kuriai gyvybiškai reikalinga vieša parama jos vykdomam karui Ukrainoje.
Turint galvoje dabartinį geopolitinį aspektą, tikėtasi, kad 40% pasaulio gyventojų trijuose žemynuose atstovaujančios BRICS narės ieškos bendro vardiklio politinei ir ekonominei darbotvarkei bei pademonstruos didesnį tarpusavio palaikymą. Tačiau, kaip nurodo analitikai, per daug jau skirtingi šalių interesai, tad lyderių kalbose buvo daugiau disonanso nei vienijančio sutarimo, arba, kaip rašė „Bloomberg“, „jų veiksmai ir pasisakymai svyravo nuo pusiau fasadinių iki beprasmiškų“.
Jau susitikimo pradžioje ne viskas ėjosi pagal protokolą. Pasak vieno pagrindinių Pietų Afrikos naujienų portalų, Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi, atvykęs į Pietų Afriką, atsisakė palikti savo lėktuvą, nes oro uoste jo nepasitiko šeimininkas, prezidentas Cyrilas Ramaphosa. Kinijos vadovas Xi Jinpingas nepaaiškinamai savo planuotą kalbą pavedė... perskaityti prekybos ministrui Wang Wentao ir buvo vienintelis lyderis, nedalyvavęs forume. O štai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apskritai „nugrybavo į pievas“ per vaizdo ryšį nuspėjamai kaltindamas Vakarus išprovokavus tokį žingsnį ir taip bandęs pasinaudoti BRICS susitikimu, kad pelnytų grupės narių paramą savo invazijai į Ukrainą.
Netrūko jaudinančių kalbų, ypač Brazilijos prezidento Luizo Inacio Lulos da Silvos, apie dolerizacijos panaikinimą ir alternatyvią BRICS valiutą, tačiau jos nesulaukė konkretesnio palaikymo.
BRICS aljansas visuomet buvo grindžiamas labiau bendrais likimais nei bendrais interesais. Nors dėl šios priežasties šalims sunkiai sekėsi rasti sutarimą, buvo ir temų, dėl kurių buvo matyti daugiau tarpusavio supratimo. Todėl susitikime daugiausia dėmesio buvo skiriama kylantiems prieštaravimams dėl stiprėjančios konfrontacijos su Vakarų galybėmis ir siekio išlaikyti gerus santykius su JAV ir Europa, taip pat BRICS plėtrai. Natūralu, kad Kinijos stumiami planai įtraukti daugiau narių į organizaciją sėja nerimą Vakaruose, tačiau Johanesburge sulaukta ir netikėto senbuvių priešiškumo, ypač iš Indijos, kuri atsargiai vertina savo regioninės varžovės ketinimus.
Klausimas – ką daryti su naujomis narėmis ir ar įvairialypė bloko prigimtis nekenkia jo esminiam tikslui stiprinti narių ekonominį bendradarbiavimą, pritraukiant investicijas ir mažinant prekybos kliūtis?
„Bloomberg“ pastebi, kad, plečiantis grupei, gali didėti įtampa: Indija baiminasi, kad jos įtaka bus susilpninta, o Kinija įgaus didesnę. Apie bendradarbiavimą gynybos srityje tikriausiai negali būti nė kalbos. Pastangos sukurti bendrą finansinę infrastruktūrą (ką ir kalbėti apie bendrą valiutą) atrodo pernelyg ambicingos šalims, kurių ekonomika ir politika labai skiriasi. BRICS, užuot buvusi organizacija, galinčia plačiai ir nuosekliai veikti koordinuotai, kurti pasaulines normas ir institucijas, gali tekti svarbus, bet labiau ribotas vaidmuo. Jos narės gali bendradarbiauti siaurais klausimais, dėl kurių sutaria. Pavyzdžiui, dėl turtingųjų šalių įsipareigojimų pereinamojo laikotarpio energetikos srityje, o kartais veikti kartu, siekdamos užbėgti už akių įvairioms Vakarų šalių iniciatyvoms ar net ar bandydamos jas blokuoti.
Visgi aukščiausiojo lygio susitikimas baigėsi BRICS išplėtus savo narių sąrašą. Nuo ateinančių metų jai, kad ir kaip būtų keista, priklausys krizės krečiamos Argentina ir Etiopija, taip pat naftos turtinga Saudo Arabija ir dar visai neseniai negailestingas pastarosios priešas Iranas. Lieka neaišku, kokias alternatyvias institucijas jos ketina kurti, nes po susitikimo planuota spaudos konferencija atšaukta, C. Ramaphosos teigimu, „kad žurnalistai galėtų pailsėti“.
„Sutarėme dėl pirmojo šio plėtros proceso etapo, o kiti etapai bus vykdomi vėliau“, – „Bloomberg“ cituoja Pietų Afrikos prezidentą. Atrodo, kad skirtingomis vertybėmis besivadovaujančios valstybės jokio plano sukurti tiesiog nesugebėjo, nes plečiantis akronimui didėja ir šio veiksmo prasmės tuštuma.
Visais laikais didžiosios valstybės varžėsi dėl aljansų. Ką tai reiškia praktiškai ir kas laimi? Pastarąjį mėnesį buvo proga panagrinėti dvi konkuruojančias sąjungų kūrimo pastangas. Viena jų – Kinijos vadovaujamas siekis sustiprinti besiformuojančios ekonomikos šalių BRICS bloką kaip atsvarą Vakarams. Kita – JAV gynybos tinklo stiprinimas Ramiojo vandenyno regione. Iš šių dviejų pastangų Amerikos pastangos bent kol kas atrodo įtikinamesnės.
Ką tuomet turėtume manyti apie grupę, kuri savo gyvenimą pradėjo kaip atsitiktinis akronimas, sugalvotas britų ekonomisto vienoje JAV vertybinių popierių bendrovėje, kad galėtų pristatyti investicijas? Anot kai kurių apžvalgininkų, stebėjusių susitikimą, Johanesburge buvo matyti, kad BRICS šalių viešai komunikuojama „bendra vizija“ tėra tik ciniškas siekis padidinti savo derybinę galią sudarant prekybos, technologijų ir karinius sandorius, kurių jos ir toliau aktyviai sieks su Jungtinėmis Valstijomis ir Europa. Štai Indija: šiai šaliai reikia pigių pramoninių prekių iš strateginės varžovės Kinijos, pigios naftos iš Rusijos, karinės technikos ir technologijų iš JAV ir Europos bei investicijų iš JAE. Todėl ji negali nevykdyti užsienio politikos, kruopščiai apsidraudusi nuo privalomų įsipareigojimų vienai ar kitai daugiapolio pasaulio šaliai ar blokui.
VŽ nuomone visgi, nereikėtų nuvertinti iš pirmo žvilgsnio chaotiškai vykstančių pokyčių. Akivaizdu, kad besiklostanti situacija vers Vakarus iš naujo įvertinti esamą pasaulio tvarką, kurios evoliuciją pristabdė Šaltojo karo pabaiga ir sovietinės imperijos žlugimas. Apleistos pozicijos Artimuosiuose Rytuose, Afganistane ir Afrikoje sukūrė palankias sąlygas didinti savo įtaką Rusijai ir Kinijai. Naujausias atvejis – rugpjūčio 1 d. įvykdytas perversmas Nigeryje.
Liūdniausia buvo stebėti, kaip į šį potencialiai pasaulinės reikšmės įvykį abejingai reagavo demokratinės pasaulio visuomenės. Įtakinga Europos žiniasklaida geriausiu atveju pasitenkino trumpomis žinutėmis, parodydama savo negebėjimą suprasti įvykių. Net ir žiniasklaidos etalonu laikomo Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC tinklalapio pagrindiniame puslapyje tądien šiai naujienai vietos neatsirado, bet ten buvo žinutė „Boriso Johnsono baseino planams grasina tritonai“. Apie perversmą niekas nekalbėjo ir Lietuvoje. Priežastis greičiausiai buvo banali: mūsų auditorijai tai neįdomu ir apskritai, kodėl man turi rūpėti Nigeris?
Net ir negalėdami gyventi be sodaičių viešumoje kuriamų šeimyninių melodramų ar tokių klikbaitinių antraščių kaip „Nauja prognozė, kas laukia iškart pasibaigus vasarai: rudens pradžioje – neįprasti orai“, privalome išsivaduoti iš savo tingaus provincializmo ir dėti pastangas suprasti mus supantį pasaulį, kuriame dominuoja supervalstybės ir gimsta nauji aljansai. Kuriame neužtenka žinoti apie imperinėje praeityje įstrigusią Rusiją ar naujojo hegemono viltis puoselėjančią Kiniją. Norint jame išgyventi, mums teks pastebėti nesuskaičiuojamą daugybę kitų judančių dalių, kurios turės įtakos mūsų gyvenimui ir valstybei. Perversmas Nigeryje – tai potencialus naujo karo židinys neturtingame žemyne, kuris yra arčiau Europos nei Amerika, kuriai žiniasklaida ir politikai skiria daug dėmesio. Tai akivaizdi milžiniškos emigracijos grėsmė, kartais didesnės, nei ta, su kuria ES nesusitvarko jau daugelį metų. Ar reikia priminti, kad maištininkų rankose atsidūrė ir vienos didžiausių urano atsargų pasaulyje, kurios patenkina apie trečdalį Prancūzijos branduolinės energijos poreikių, taip pat apie ketvirtadalį visos Europos Sąjungos poreikių. Galu gale, tai ir dar vienas Rusijos ekspansionizmo forpostas, kuris leis toliau plėsti savo įtaką regione.
Akivaizdu, kad yra apie ką pasvarstyti, bet pirmiausia mums turi rūpėti.
REKOMENDUOJAME
