Visi klausimai svarbūs, bet vienas – svarbesnis
Lietuva tokio masto renginio dar nėra mačiusi – iš tiesų istorinis įvykis. Istorinis jis ne tik dėl savo dydžio, bet ir dėl darbotvarkės, ir ne tik lietuviams. Lietuvos sostinėje sprendžiami klausimai, nuo kurių gali priklausyti skirtingai pasaulio tvarką matančių valstybių elgsena dešimtmečiams: bus ji grįsta brutalia jėga ar tarptautine teise.
Ne šiaip sau tarp dalyvių matome atstovų ir neramius laikus dėl Kinijos politikos Indijos ir Ramiojo vandenyno regione išgyvenančių šalių delegacijas – Australijos, Japonijos, Korėjos Respublikos ir Naujosios Zelandijos. Tai antras kartas po 2022 m Madrido aukščiausiojo lygio susitikimo, kai šių valstybių vadovai sėdės prie bendro stalo su kitų NATO šalių kolegomis. Tai ne šiaip įdomi Vilniaus susitikimo detalė, tačiau bent dvi žinutės mums, europiečiams. Viena jų labiau matoma – saugumo problemų turime ne tik mes, bet ir kiti žemynai, antroji mažiau akivaizdi – Jungtinės Valstijos turi naują misiją kitoje pasaulio dalyje, kurios darbotvarkę diktuoja autoritarinė Kinija. Tad Vilniuje teks spręsti, kaip pačiai Europai reikės labiau rūpintis savuoju saugumu, o tam reikia ir tvirtų partnerysčių, ir galingesnių raumenų, vadinasi, ir didesnių karinių biudžetų. Tikimasi, kad bus nuspręsta, jog NATO šalių išlaidų grindimis taps 2% BVP. Kad tai nėra lengvai pasiekiamas tikslas, ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis, liudija faktas, kad tik 7 narės šiandien yra kirtusios šį rubikoną.
Būtent JAV strateginiu interesu paskatinti europiečius labiau rūpintis savo gynyba Vokietijos užsienio santykių tarybos vyresnysis mokslo darbuotojas Benas Tallisas dienraščiui „Financial Times“ (FT) argumentuoja amerikiečių kol kas blokuojamą Ukrainos narystę NATO. Toks sprendimas šiuo metu paprasčiausiai pridėtų „dar vieną nuo jų priklausomą Europos šalį“.
Tai nereiškia JAV transatlantinio įsipareigojimo atsisakymo, tačiau dėmesį ir išteklius, atrodo, teks dalytis. Šiame kontekste Lietuvos santykių intensyvinimas su Vokietija ir Lenkija atrodo labai savalaikis ir pragmatiškas.
Kitas Lietuvai svarbus darbotvarkės klausimas – NATO Rytų sparno gynybos stiprinimas. Anksčiau buvo sutinkama su teorine galimybe, kad priešas laikinai okupuos tam tikrą Aljanso dalį iki išvadavimo, tačiau karo eiga Ukrainoje parodė, kad tokia strategija gali būti pražūtinga su potencialia agresore besiribojančioms tokioms mažoms kaip Baltijos šalims. Su ligšioliniais gynybiniais pajėgumas jos nebūtų pajėgos bent kelias dienas sulaikyti tokios agresorės kaip Rusija, kol būtų aktyvuotas 5-asis NATO straipsnis. Vadinasi, tokiomis aplinkybėmis Lietuva, Latvija ir Estija atliktų tik savotiškų buferinių zonų vaidmenį, o tai turėtų skausmingų padarinių, moko karas Ukrainoje. Matyt, pamoka buvo tokia įtikinama, kad partneriai dar susitikimo išvakarėse paskelbė, kad keičia gynybos koncepciją ir į bet kokį priešo manevrą būtų reaguojama nedelsiant. Tam teks sustiprinti gynybinius pajėgumus Baltijos regione, pereinant nuo beveik 20 metų trunkančios NATO oro policijos į nuolatinę oro gynybos misiją. Ją neabejotinai sustiprintų ir regioninė priešlėktuvinės gynybos sistema, kurią sukurti iniciatyvą rodo Vokietija.
Aljanse niekas neabejoja, kad ši regioninės gynybos architektūra būtų nevisavertė be Švedijos narystės. Deja, Turkija iš po lovos traukia vis naujas metalines kurpes, kurias sunešioti turi ne tik švedai, bet dabar ir Europos Sąjunga. „Pirmiausia atverkite Turkijai kelią į Europos Sąjungą, o paskui mes jį atversime Švedijai, kaip atvėrėme Suomijai“, – pareiškė R. T. Erdoganas žurnalistams, pirmadienį prieš išvykdamas į NATO viršūnių susitikimą Lietuvoje. Iki maksimumo užvirinęs temperatūrą Turkijos prezidentas vos atvykęs į Vilnių nuskubėjo į „Litexpo“ parodų centrą, kur įvyko jo „paskutinės vilties“ derybos su Švedijos premjeru Ulfu Kristerssonu moderuojant NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui. Įdomu, ką pažadėjo turkams Charles'is Michelis, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, irgi susitikęs su R. T. Erdoganu po pirmojo trišalio susitikimo raundo, „Twitteryje“ pareiškęs, kad buvo „geras susitikimas“, ir pridūrė, kad jiedu „išnagrinėjo ateities galimybes į pirmą planą grąžinti ES ir Turkijos bendradarbiavimą bei sustiprinti mūsų santykius“.
Pagaliau po 3 valandas užtrukusių derybų vėlų pirmadienio vakarą gera žinia nuvilnijo per žiniasklaidą: Turkijos lyderis pažadėjo inicijuoti Švedijos narystės ratifikavimo procedūrą „kaip įmanoma greičiau“. Vilniuje iš tiesų rašoma istorija – Baltijos jūra virta NATO jūra.
Dabar visas dėmesys Ukrainos narystės NATO klausimas. Dabartiniame kontekste VŽ jį priskirtų gyvybės arba mirties kategorijai.
„Vienintelė užduotis čia (Vilniuje), dėl kurios sutaria visi sąjungininkai, yra ta, kad prieš 15 metų žemėlapyje palikome pilkųjų zonų, kuriomis Putinas pasinaudojo, o dabar turime užtikrinti, kad jų nebeliktų, – FT sako vienas aukšto rango NATO diplomatas. – Reikia labai aiškiai parodyti, kur yra ribos.“
Dėmė, apie kurią kalba diplomatas, – tai 2008 m. susitikime Bukarešte priimtas sprendimas, kad Gruzija ir Ukraina „taps NATO narėmis“, nenurodant terminų. Šis pareiškimas, gimęs Vokietijai ir Prancūzijai pasipriešinus šių šalių narystei, tada buvo pripažintas dideliu laimėjimu. Tačiau Maskvoje jis buvo įvertintas kitaip, jau kitą dieną pareiškus, kad tai kelia „tiesioginę grėsmę“ Rusijai ir, jų supratimu, pažeidžia NATO įsipareigojimą nepridėti narių iš buvusios SSRS.
Tame susitikime svečio teisėmis dalyvavęs Vladimiras Putinas pavadino NATO blefu, ir jau po 4 mėnesių jo tankai įvažiavo į Šiaurės Gruziją, o 2014 m. jo specialiosios pajėgos aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Ir tada, ir dabar Putinas gerai žinojo, kad NATO atsisako priimti naujas nares, kurių teritorijoje vyksta „įšaldytas konfliktas“ arba kaip dabar – karas.
Negali nesutikti su labai taikliu Estijos užsienio reikalų ministro Marguso Tsahkno pastebėjimu, kad „pavojingiausia Rusijos kaimyninėms šalims yra sėdėti NATO laukiamajame“.
Tąkart palikę Ukrainą NATO priimamajame, Aljanso valstybių vadovai padarė žiaurią klaidą, už kurią krauju moka ukrainiečiai ir kuri toms pačioms šalims ir jų sąjungininkėms jau kainavo 160 mlrd. USD. Turėtume įvertinti milžiniškas mūsų ir kitų valstybių diplomų pastangas rengiantis Vilniaus viršūnių susitikimui, bet, deja vis dar neturime aiškaus sutarimo, koks ženklas bus duotas Ukrainai šį kartą. Į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje besirenkant Aljanso valstybių ir vyriausybių vadovams, derybos dėl Ukrainos kelio į šį gynybinį bloką sąlygų tebesitęsia. Jensas Stoltenbergas, NATO generalinis sekretorius, vakar po susitikimo su Lietuvos prezidentu G. Nausėda nebuvo linkęs patvirtinti, kad Aljansas jau sutarė atleisti Ukrainą nuo narystės veiksmų plano (angl. Membership Action Plan, MAP), – tai būtų labai stiprus ir ukrainiečių geidžiamas sprendimas. Anot G. Nausėdos, „yra svarbu, kad Ukraina turėtų realų algoritmą, kaip ji artės link narystės NATO ir šia prasme reformų įvertinimas, nuolatinis pažangos šiame kelyje įvertinimas bylotų, kad mes tikrai rimtai žiūrime į Ukrainos narystės procesą. Ir manome, kad šis procesas turėtų būti ribotas laike.“
Visgi tam tikros biurokratijos Ukrainai, atrodo, nepavyks visiškai išvengti. Tarp minimų klausimų, kuriuos jai dar teks išspręsti, – antikorupcinės reformos, ginkluotės suderinamumo su sąjungininkių kariuomenėmis bei slaptai Aljanso žvalgybinei informacijai apsaugoti griežtus standartus atitinkančios struktūros sukūrimas.
Ukrainiečiai jau yra įrodę, kad jie sparčiai mokosi ir geba greitai keistis, o sukauptos karinės patirties gali pavydėti bet kuri Aljanso narė. Reta jų abejoja, kad Ukrainos narystė gerokai sustiprintų NATO ir saugumą Europoje. Dabar viskas yra NATO šalių vadovų rankose. Mums belieka viltis, kad tarp jų neatsiras naujų geležinių klumpių gerbėjų, ir melsti paskutinės mylios, koks nutiko švedams, stebuklo. Tikėkimės, kad šį kartą Vilnius bus palankesnė vieta Ukrainai nei 2013 m. Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai. Tada dėl tuomečio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus kaltės nebuvo pasirašyta ES ir Ukrainos asociacijos sutartis.
