Prabangos simbolis iš mėgintuvėlio

Kaip minėtų jausmų, taip ir deimantų yra tikrų ir ne visai. Prie kurių priskirti laboratorijose augintus deimantus? Pastaruosius vadinti netikrais ryžtasi tik iškastinius brangakmenius pardavinėjantys verslo magnatai, kuriems išaugintų brangakmenių atsiradimas kelia nemenką galvos skausmą. Deimantų kasyklų valdytojai žino, kad jausmus brangiais juvelyriniais dirbiniais išreikšti panorę asmenys gali rinktis tarp iškastinio brangakmenio ir auginto laboratorijoje, o toks pasirinkimas turi labai konkrečią skaitinę išraišką. Deimantų, besiformavusių tūkstančius metų ir atkeliavusių iš kasyklų, karato kaina dažnai keliasdešimt ar kelis šimtus kartų didesnė nei užaugintų laboratorijose.

Savų argumentų turi ir vadinamųjų sintetinių deimantų pardavėjai. Anot jų, tokių brangiųjų akmenų auros neteršia jokie konfliktai ir nusikaltimai, dažnai susiję su deimantų kasybos bendrovėmis ar teritorijomis, kuriose deimantai išgaunami. Jie juokauja, kad laboratorijose užaugę deimantai – tyri.

Dirbtiniais nevadina
Lisa Bissel, „Pure Grown Diamonds“, sintetinių deimantų tiekėjo ir juvelyrikos iš jų gamintojo, prezidentė ir vykdomoji vadovė, tyrinėdama šešis rožinius deimantus, tarsi saldainiai išdėliotus ant baltos staltiesės priešais ją, sako, kad šie – vos poros mėnesių amžiaus. Vienas iš jų, stambesnysis, šiek tiek vyresnis, galbūt pusmečio.
„Jie dar tik kūdikiai“, – sako ji.
„Pure Grown Diamonds“ bendrovė parduoda dirbtinius baltos, rožinės, geltonos ir šampano spalvos deimantus, kurie atkeliauja iš kelių skirtingų tiekėjų visame pasaulyje. Vienas jų – „Ila Technologies“, įsikūręs Singapūre. Deimantai, kuriais prekiauja „Pure Grown Diamonds“, yra optiškai, chemiškai ir fiziškai identiški natūraliems, iškastiniams deimantams.
Visgi nepaisant visų savybių, laboratorijose gimę deimantai kenčia dėl ilgalaikės įvaizdžio problemos. Dauguma žmonių nesupranta, kas yra dirbtiniai deimantai, kuo jie skiriasi nuo iškastinių. Dirbtinius deimantus auginantys specialistai sako, kad žodį „sintetinis“ išgirdę žmonės žvelgdami į deimantą įsivaizduoja, kad tai – cirkonio gabalėlis arba netikras akmuo.

Vertingi akmenys iš mėgintuvėlių apibūdinami kaip „sukurti žmogaus“, „sukurti bendrovės“, „užauginti laboratorijoje“. Tačiau kalbėdami apie šiuos žmogaus kurtus brangakmenius pardavėjai vengia žodžių „dirbtinis“ ir „sintetinis“. Nes žmonių lūpose šie žodžiai dažnai turi neigiamą prasmę.
Atsargiai apie laboratorijų brangakmenius kalbama ir dėl jų kainos. Pavyzdžiui, mažiausi dirbtiniai rožinės spalvos deimantai, maždaug 1,2 karato dydžio, kainuoja nuo 8 133 Eur. Ryškiausi ir išraiškingiausi 1,3 karato dydžio rožiniai deimantai kainuoja apie 19 382 Eur. Iškastiniai rožiniai deimantai dėl savito atspalvio kainuoja mažiausiai 88 511 Eur už karatą, o kartais – gerokai daugiau. Pavyzdžiui, Niujorko, „Christies“ juvelyrikos aukcione 5,5 karatų dydžio ovalo formos ryškiai rožinis deimantas buvo parduotas už 8,5 mln. Eur, kitaip tariant, po maždaug 1,5 mln. Eur už karatą.
Tiesa, specialistai pastebi, kad ne tarp visų laboratorijose sukurtų ir iškastinių deimantų tokia ryški kainų riba. Tradiciniai skaidrūs bespalviai deimantai, užauginti laboratorijose, dažniausiai yra 20–30 % pigesni lyginant su tokios pačios kokybės, dydžio ir atspalvio deimantais iš žemės gelmių. Nepaisant mažesnių kainų, laboratorijose auginti deimantai vis dar jaučia dizainerių, juvelyrų ir gamintojų dėmesio svyravimus.

Į prabangos rinką nesiveržia
„Sunkiausia deimantų auginimo verslo dalis – būti atviram ir kartoti ne kartą, o šimtus kartų, kad laboratorijoje gauti deimantai yra tokie pat tikri, tik sukurti ant žemės, o ne po ja, – šypteli p. Bissel. – Negatyvumas, su kuriuo susiduria mūsų pramonė, atsiranda dėl to, kad žmonės bijo dalykų, kurie atrodo neįmanomi.“
Mokslininkai laboratorijose užauginti deimantus išmoko prieš beveik 60 metų, tačiau ši sritis menkai vystyta, mat juvelyrinių dirbinių pardavėjai atsuko nugarą sintetinių deimantų tiekėjams. Viena priežasčių, kodėl prekeiviai brangenybėmis nenori leistis į kalbas su sintetinių deimantų pardavėjais, – šitaip jie jaučiasi atimantys rinkos dalį iš iškastinių brangakmenių. Išlaikyti aukso vidurį čia labai sunku.
Piką kalbos apie dirbtinius brangakmenius pasiekė praėjusių metų viduryje, kai birželį deimantų pramonės nariai susirinko į tradicinę juvelyrinių dirbinių mugę Las Vegase, JAV. Kanados dizainerė Reena Ahluwalia viešai pristatė savo papuošalų seriją „Nurture by Reena“ su skaidriais, gelsvais ir rožiniais laboratorijose užaugintais deimantais. Greta viename iš stendų Indijos „Kama Schachter“, prekiaujantis deimantais ir juvelyriniais dirbiniais, reklamavo ganėtinai pigius vestuvinius žiedus, pavadintus „Kama Rox“, kurių centriniais akmenimis pasirinkti briaunuoti laboratorijoje užauginti deimantai.

Tokie pasirodymai tapo signalu, kad brangakmenių pramonė pamažu susitaiko su laboratorijoje užaugintų deimantų egzistavimu. Visgi konferencijų kambariuose ir mugės koridoriuose netrūko susirūpinusių dalyvių, kurie buvo nepatenkinti, jog greta iškastinių deimantų demonstruoti ir užauginti laboratorijose. Be to, savaitę prieš šią mugę viena Izraelyje veikianti deimantų auginimo laboratorija paskelbė, kad rado nežymėtų dirbtinių brangakmenių tarp iškastinių deimantų.
Žinia sukėlė paniką. Tik nedaugelis ryžosi garsiai pasvarstyti, kas nutiks, kai žmogaus rankų sukurtų deimantų kokybė bus tokia gera, kad jų nepavyks atskirti nuo atrastų žemės gelmėse brangakmenių. Tiesa, šis klausimas pasigirsta kasmet nuo pat 1954-ųjų. Tuomet juvelyrinių dirbinių parodoje mokslininkai pagamino sintetinį deimantą aukšto slėgio ir aukštos temperatūros kameroje. Šitaip mokslininkai, neturėdami piktų kėslų, parodė, kas vyksta žemės gelmėse. Tačiau deimantų pramonės dalyviai metodą pavadino natūralios kilmės deimantų pabaigos pradžia.
Tomas Chathamas, Kalifornijos „Chatham Created Gems & Diamonds“ vykdomasis vadovas ir ilgametis laboratorijoje užaugintų deimantų šalininkas, tikina, kad tuomet deimantų pramonės nariai išties buvo išsigandę.

„Turėjo praeiti laiko, kol visi suprato, kad visa tai tebuvo bandymas, neturėjęs padaryti jokios įtakos rinkai“, – sako p. Chathamas, anot kurio, viena priežasčių, kodėl dirbtiniai deimantai taip ilgai netapo labiau matomi, buvo ta, kad niekas nenorėjo dalytis informacija, kita – esą metodas buvo nepigus, o rezultatai galėjo tapti maru natūraliems deimantams.
Iki šių dienų metodai, naudojami dirbtinių deimantų gamybai, patobulėjo tiek, kad atsirado gausybė bendrovių Indijoje, Kinijoje, NVS šalyse, kurių gaminami brangakmeniai naudojami technologijų pramonėje. Sintetiniai deimantai dedami į puslaidininkius, naudojami nanotechnologijų srityje. Visgi kai kurie brangakmeniai patenka ir į prabangos rinką. Ponas Chathamas įsitikinęs, kad tai lemia didelė konkurencija tarp technologijų sektoriui pramoniniu būdu deimantus gaminančių bendrovių, šios esą priverstos žvalgytis, kur dar gali panaudoti turimą potencialą.
„Mes kalbame apie 5 mlrd. karatų rinką, tai reiškia, kad bendrovių, gaminančių deimantus, labai daug. Bet jos kol kas neturi ambicijų dėl prekybos brangakmeniais. Technologijų pramonėje naudojami deimantai ganėtinai nedideli, be to, jie geltoni. Visgi technologiškai nėra taip sunku deimantą paversti skaidriu ir dideliu“, – perspėja p. Chathamas.

Etiškas pasirinkimas
Laboratorijoje užaugintų deimantų šalininkai pabrėžia, kad tokie brangakmeniai – aplinkai draugiška alternatyva išgaunamiems iš kasyklų. Be to, nekyla jokių etinių problemų, susijusių su deimantų išgavimu, pavyzdžiui, karinių konfliktų zonose. Kai kurie dirbtinių deimantų pardavėjai jų pasirinkimą ir apibūdina kaip aplinkai draugišką, nesusijusį su konfliktais, etišką ir socialiai atsakingą.
Šalininkai atkreipia dėmesį, kad laboratorijose gimstantys brangieji akmenys yra „2-ojo tipo“, tai reiškia, kad tokiuose akmenyse nėra azoto, elemento, suteikiančio deimantams lengvą gelsvą atspalvį, junginių. Vos 2 % natūralių deimantų visame pasaulyje yra „2-ojo tipo“. Tokie brangakmeniai ypač vertinami dėl jų skaidrumo, permatomumo, grynumo. Tad jei deimantas atpažįstamas kaip „1-ojo tipo“, iš karto aišku, kad tai natūralus gamtos sukurtas brangakmenis, koks laboratorijos mėgintuvėliuose atsirasti negali.

Visgi kalbant apie laboratorijoje augintų ir iškastinių deimantų atskyrimą, tikrasis iššūkis kyla bandant atpažinti ne didžiuosius, kelių karatų svorio brangakmenius. Problemų gali kilti tuomet, jei tarp natūralių itin mažų deimantų „trupinių“ būtų įmaišyta tokio pat dydžio laboratorijoje augintų deimantų. Deimantų rinkos dalyviai pabrėžia, kad ši problema rimtesnė, nei atrodo, mat dauguma juvelyrų dirba būtent su smulkiaisiais, o ne stambiaisiais brangakmeniais.
Su smulkiais deimantais dirbantys juvelyrai atskirti natūralius brangakmenius nuo laboratorinių gali naudodami specialų aparatą, bet šis atsieina nepigiai: vienkartinis mokestis už jį siekia 48 681 Eur, o kasmet tenka susimokėti ir 8 851 Eur siekiantį garantinio aptarnavimo mokestį. Tokių įrenginių populiarumas ūgteli, kai brangakmenių rinkos dalyvių baimė neatskirti natūralių deimantų nuo laboratorinių ima didėti. Paskutinę tokią baimės bangą rinkos senbuviai pamena 2004–2005 m., kai visi tik ir kalbėjo apie dirbtinius brangakmenius bei baiminosi, kad šie pakeis prabangos sektorių negrįžtamai. Tačiau taip nenutiko.

Dirbtinis, bet tikras
Tiesa, vargu ar tokia pati ramybė vyraus prabėgus dar 10–15 m., kai sparčiai augti pasirengusios Tolimųjų Rytų ir Indijos bendrovės pasisiūlys savais deimantais kompensuoti vis mažėjančią iškastinių brangenybių pasiūlą. Kol kas neaišku, ar mažėjant natūralių brangakmenių rinkoje atsirastų niša sintetiniams deimantams, bet ekspertai primena perlų istoriją, kai XX amžiaus pradžioje išeikvojus natūralių perlų gavybos šaltinius jų vietą užėmė kultūriniai pramoniniu būdu auginami perlai.
„Iškasamų deimantų visame pasaulyje ims mažėti. Tokia realybė. Tai nutiks ne rytoj, tačiau jau šiandien matome didėjantį atotrūkį tarp gamybos ir paklausos. Taigi rinkoje atsiras didelė niša, ir kas galės ją užpildyti? Žmogaus pagaminti brangakmeniai“, – konstatuoja Benas Janowskis, brangakmenių rinkos konsultacinės bendrovės „Janos Consultants“ įkūrėjas.
Kol kas jautriausias klausimas lieka kaina. Vieno požiūrio šalininkai pastebi, kad jei laboratorinių brangakmenių kainos ir toliau bus trečdaliu mažesnės nei iškastinių deimantų, klientai liks nepatenkinti, mat negaus tokios grąžos, kokios tikėjosi iš gamyklinio produkto. Antra vertus, pastebi kiti, krentančios kainos ir atvira visiems dalyviams rinka yra neišvengiama.
„Tai užtruks 10–20 metų, tačiau anksčiau ar vėliau brangakmeniai pigs. Ir tuomet visi ims prakaituoti“, – juokauja p. Janowskis.

Apie tokią galimybę jau pagalvojo Izraelio deimantų pramonė, pradėjusi judėjimą „Natūralus yra tikras“. Tačiau laboratorinių deimantų gamybos lyderiai įsitikinę, jog tai ženklas, kad natūralių brangakmenių pardavėjai praranda tvirtas pozicijas ir žmonių sukurti brangieji akmenys netruks atrasti savo vietą po saule.
„Esame ant 9 mlrd. Eur deimantų verslo krašto, – sako Neilas Koppelis, bendrovės „Renaissance Diamonds“ prezidentas. – Puristų, kovojančių už iškastinius deimantus, niekuomet netrūks. Kartu netrūks ir damų, demonstruojančių savo brangenybes. Ir tik jos pačios nuspręs, ar sakyti kam nors, kad deimantas yra iš žemės gelmių ar sukurtas laboratorijoje. Bet ir vienu, ir kitu atveju šis deimantas bus tikras.“