Sustreikavęs Kinijos ekonomikos augimas

Realiojoje ekonomikoje padėtis ėmė šlyti: dėl mažėjančios užsienio paklausos mažėja ir eksporto sektorius. Europa ir Japonija tarsi užkeiktos auga vėžlio greičiu, JAV ekonomikos rezultatai gana vidutiniški, o besivystančias šalis (išskyrus Indiją) apniko rimtos bėdos. Visa tai ir sukaustė Kinijos užsienio prekybą.

Tačiau tuo pačiu metu auganti vidaus paklausa išlaiko gana aukštą Kinijos ekonomikos augimo greitį. Nuostabu, kad tai vyksta namų ūkiams labai nedidinant įsiskolinimo. Įsibėgėjus privataus vartojimo bumui, pridygo ir paslaugas teikiančių verslų, siūlančių nemažai naujų darbo vietų. Akivaizdu, kad tai puikios sąlygos ekonomikos pusiausvyrai atkurti.

Įmonių sektoriuje padėtis išlieka gana sudėtinga. Viena vertus, itin inovatyvios ir veržlios privačios įmonės skatina ūkio augimą. Tą patį netrukus pasirodysiančioje knygoje tvirtina ir George?as S. Yipas bei Bruce?as McKernas. Daugybė inovacijų kelia bangas įvairiose verslo šakose, pradedant biotechnologija ir baigiant atsinaujinančia energetika. Didžiausia pažanga vyksta informacinių technologijų sektoriuje, kuriame darbuojasi tokios bendrovės kaip „Alibaba“, „Tencent“, „Baidu“, „Lenovo“, „Huawei“ ir „Xiaomi“.

Antra vertus, dėl tam tikrų aplinkybių įmonių sektorius gana pažeidžiamas. Po 2009 metų, kai įmonės lengvai gaudavo didelius kreditus, investicijos ne visada pasiteisindavo, todėl žaliavų sektoriuje, pagrindinėse pramonės šakose, tokiose kaip plieno gamyba ir ypač nekilnojamasis turtas, susidarė pajėgumų perteklius. Taigi anksčiau Kinijos ūkyje dominavusios, seną augimo modelį taikiusios pramonės šakos dabar yra sunkioje padėtyje bei tapusios šalies ūkio augimo stabdžiu.

Nepaisant šių iššūkių, tikrovė yra tokia, kad šiuo metu Kinijos ūkis tampa vis inovatyvesnis ir gręžiasi veidu į vietos vartotojus. Tai rodo, kad ekonomikos neištiko nuosmukis, o ji tik laikinai stabtelėjo besirengdama naujam spurtui. Taigi vidutinės trukmės laikotarpiu galima tikėtis nuosaikaus tvaraus augimo – žinoma, jeigu kojos nepakiš nepažabotos bėdos finansų sistemoje.

O ten šiuo metu daugėja negrąžinamų paskolų. Bankų balansus gadina visų pirma sunkioji pramonė ir nekilnojamojo turto sektorius. Nors oficialūs šaltiniai tikina, kad negrąžinamos paskolos sudaro 1,67 proc. visų komercinių bankų išduotų paskolų, Kinijos investicinis bankas CICC vertina, kad tokių paskolų galėtų būti beveik 8 proc. Jeigu tai tiesa, tada bankų sektorius (o jam iš paskos ir dauguma kitų verslo šakų) gali kaip reikiant nukentėti.

Ar pavyks to išvengti, priklauso nuo to, koks ryžtingas bus politikų atsakas. Kaip ir dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, driokstelėjus Azijos krizei, Kinijai gali tekti pasikliauti didžiulėmis valstybės atsargomis skoloms konsoliduoti, daliai jų nurašyti ir bankams rekapitalizuoti.

Tačiau tuo rūpesčių keliančių klausimų sąrašas nesibaigia. Ir toliau iš šalies traukiasi kapitalas, nėra požymių, kad tai greitu laiku liautųsi. Dėl to per metus Kinijos liaudies banko užsienio rezervai sumažėjo maždaug 500 mlrd. JAV dolerių, o ypač greitai (po maždaug 100 mlrd. dolerių per mėnesį) atsargos tirpo pastaruosius du mėnesius. Šis kapitalo nutekėjimas, kartu su nenormaliais svyravimais akcijų ir valiutų rinkose, vis labiau jaudina investuotojus bei politikus.

Deja, įtikinamo paaiškinimo, kas šias bėdas sukėlė, kol kas dar neturime. Kai kas mano, kad kaltininkas – pažangos atveriant kapitalo rinkas ir pervertintos valiutos aplinkybių derinys; manoma, kad rinkos dalyviai laukė, kol valiutos kursas sumažės iki priimtino lygio, ir tada kapitalo srautai neva sugrįš. Kiti įtaria, kad griūtį paskatino kokia nors atskleista slapta informacija. Kapitalo nutekėjimas, pasak jų, yra ženklas, kad ekonominės sąlygos ir augimo perspektyvos kur kas blogesnės, nei skelbiama oficialiose ataskaitose.

Dar kiti baksnoja į nuožmią prezidento Xi Jinpingo prieš korupciją nukreiptą kampaniją arba apskritai į mažėjantį valdžios pakantumą nuomonėms, prasilenkiančioms su oficialiu požiūriu. Tie, kurie mano, kad juos gali asmeniškai paliesti kyšininkų gaudymo vajus, linkę perkelti savo pinigus į užsienį. Tačiau daugelis kitų tą patį gali daryti ir dėl to, kad vyriausybė nesuteikia rinkoms „lemiamos įtakos“ ekonomikos srityje, o priešingai, vis dažniau kiša savo trigrašį. Kapitalas linkęs judėti ten, kur taisyklės aiškios ir pastovios.

Turint omenyje, kiek svarbus Kinijos vaidmuo pasaulio ekonomikai, nežinia dėl jos ateities planų ir perspektyvų turi sudrebinti ir pasaulines kapitalo rinkas. Štai kodėl taip svarbu, kad Kinijos vyriausybė skaidriau priiminėtų sprendimus, taip pat veiksmingiau juos viešintų. Pavyzdžiu galėtų tapti neseniai (tačiau po ilgos trikdančios oficialių pareigūnų tylos) raminamai rinkas paveikęs Kinijos liaudies banko valdytojo Zhou Xiaochuano paskelbtas pareiškimas, kad centrinis bankas juanio kursą dolerio ir valiutų krepšelio atžvilgiu laikys „iš esmės stabilų“.

Tačiau svarbiausia ir kol kas visai nesprendžiama problema – finansų sistemoje išsikerojusi valstybės kontrolė, valstybės rankose vis dar laikoma stambių finansinių institucijų nuosavybė. Tai negali neveikti visos rinkos. Kapitalas paskirstomas neveiksmingai (labiausiai nukenčia smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės), netinkamai įvertinama rizika, stokojama laisvai prieinamų kreditų kultūros. Tai, kad nėra kreditavimo drausmės, būtų tik pusė bėdos. Daug blogiau, kai greta to daliai skolininkų sektorius pernelyg atlaidus, nes tai leidžia neuždaryti nusigyvensių, konkuruoti nesugebančių bendrovių.

Šią problemą Kinijos lyderiai išspręstų, jeigu valstybės valdymo lėšas aiškiai atskirtų nuo kreditavimui skirtų lėšų. Tačiau kol kas nėra požymių, kad jie būtų linkę tai daryti. Be to, dabar pats metas pasinaudoti tuo, kad neseniai finansų rinkoje užsieniečiams buvo daugiau laisvių. Puikus akstinas pasirūpinti, kad ilgainiui ir vietinis kapitalas būtų paskirstomas veiksmingiau. Aišku, šis procesas nebus toks jau paprastas, turint omenyje, koks įnoringas tampa kapitalas, kai suteiki jam galimybę panorėjus pabėgti į užsienį.

Dabartinis Kinijos ekonominio nestabilumo tarpsnis veikiausiai užsitęs, nors baigtųsi daug greičiau, jeigu nestigtų skaidrumo. O jeigu dar ir valstybė pradėtų sumaniau naudotis savo ištekliais, tvirtai žengtų reformų keliu, Kinija tikrai galėtų pasiekti ilgalaikį tvarų augimą.

Michaelas Spence’as yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius ir Huverio instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.