Sigita Šimkutė: Naujokė

Kamilė neprisiminė savo pirmojo rugsėjo mokykloje. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Balti, dar naujumu dvelkiantys marškiniai, kruopščiai išlyginti ir susagstyti blizgiomis sagelėmis, akivaizdžiai bylojo apie ypatingą progą. Kamilė lėtai pakėlė galvą ir sutikusi savo žvilgsnį veidrodyje pamerkė sau akį. Viskas bus gerai, tai tik dar vienas rugsėjis, ženklinantis naują pradžią.

Ji nepamena savo pirmojo rugsėjo mokykloje. Tiesą sakant, jų buvo pernelyg daug: Kamilei rugsėjo 1-osios dažnai reikšdavo ne tik naują mokslo metų pradžią, bet ir naują mokyklą bei gyvenamąją vietą. Šeima kraustėsi iš miesto į miestą dėl nepastovaus tėvo darbo ir dar nepastovesnio motinos būdo: jis buvo elektrikas, ji – nesėkminga rašytoja.

Per pirmąjį pusmetį tėvas aplinkiniams pakeisdavo elektros instaliaciją, sutvarkydavo išklerusius kištukinius lizdus ir atlikdavo kitus reikalingus darbus su laidais, prie kurių eiliniai mirtingieji baimindavosi kišti nagus, o motina arba rūkydavo virtuvėje, arba kiurksodavo vietos bibliotekoje, ieškodama įkvėpimo naujai savo knygai.