VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Lapkričio 18 ir 19 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Felikso Bajoro „Dievo avinėlio“ premjeriniai spektakliai. 

Dėl ideologiškai nepatogios pokario kovų tematikos šis daugiaplanis kūrinys buvo atmestas ir nepriimtas į teatro sceną 1982 m., kai buvo parašytas. Kompozitorius pasakojo, kad prie vienintelės jo parašytos operos libreto dirbo trys autoriai: prozininkas Rimantas Šavelis, poetai Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Visi jie išėjo į dvasių pasaulį, nesulaukę „Dievo avinėlio“ premjeros. 

Pasak dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tais laikais kalbėti apie pokario laikotarpį buvo labai pavojinga. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl bent iš pradžių rimtai nesvarstyta apie operos pastatymą: 

„R. Šavelio romanas „Dievo avinėlis“, man atrodo, yra labai gilus kūrinys. Operoje aprėpiami patys svarbiausi jo dramaturginiai, filosofiniai ir prasminiai momentai. Mano nuomone, dabartiniuose kūriniuose, kalbančiuose apie pokario laikotarpį, yra labai daug netalentingumo ir tiesmukumo. O šiame kūrinyje priešingai – labai daug talento, simbolizmo, metaforų“. 

Muzikos vadovas ir dirigentas G. Rinkevičius, režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis.

Iki lapkričio 20 d. tęsiasi Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“ ir jo pristatoma kino industrijos renginių programa „SCA kryptys“. 

Daugiau apie festivalį – kino kritikės Rasos Paukštytės tekste. VŽ atkreipia dėmesį į turtingą šių metų kino industrijos renginių programą, jau 17-ąją, skirtą kino profesionalams, pradedantiesiems kūrėjams ir kultūra besidomintiems festivalio lankytojams. Antai 19 d., šeštadienį, 11–12.30 val. režisierius Sergejus Loznica dalinsis patirtimi konstruojant archyvinės dokumentikos filmus, lapkričio 20 d. 11–12.30 val. bus diskutuojama apie dirbtinio intelekto panaudojimą kino industrijoje ir t. t. 

Apie „SCA kryptis“ – čia, „Scanoramos“ programa čia.

Lapkričio 18 d. 18 val. Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22), atidaroma Dariaus Žiūros personalinė paroda „Portretai“. 

Pasak parodos kuratoriaus Anderso Kreugerio (Švedija / Lietuva), joje pristatomi keturi pastaruosius du dešimtmečius plėtoti autoriaus kūriniai, siūlantys permąstyti portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada akivaizdų ryšį su istorija ir geopolitika.

Nuo 2001 m. tęsiamą seriją „Gustoniai“ D. Žiūra kas trejus metus papildo nauja dalimi, kurią sudaro visų tais metais Pasvalio rajone Gustonių kaime gyvenusių žmonių nebylūs 60 sekundžių trukmės portretai. 2001–2022 m. sukurti portretai rodomi įspūdingoje 8 ekranų projekcijoje. Joje – laiko tėkmė Lietuvos kaime ir tai, kaip vaizdo dokumentavimo technikos tobulėjimas veikia portretavimą.

Nuo 2005 m. tęsiamoje „Portretų“ serijoje užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atkūrimo. 2005 m. D. Žiūra keliavo po Lietuvą ir nufotografavo bei nufilmavo 428 vaikus, daugiausia mergaites, kuriems tuo metu buvo nuo trejų iki penkiolikos metų. Pandemija atidėjo menininko sumanymą pratęsti šį projektą tiksliai po penkiolikos metų, tačiau 2021–2022 m. jam pavyko iš naujo aplankyti 220 buvusių modelių, dabar gyvenančių aštuoniose skirtingose šalyse.

2015 m. sukurtoje ir autobiografinėmis detalėmis paremtoje instaliacijoje „Monumentas utopijai“ apmąstoma trijų jaunuolių, susitikusių 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusių tapti dailininkais, draugystė bei likimai.

Nuo 2018 m. tęsiamoje interaktyvioje instaliacijoje „Videostudija“ kviečiama prisiminti giminingą Andy’io Warholo projektą. Tai vizualinis elgsenos testas ir nuolat kuriama laiko kapsulė, kurioje susijungia dalyvių ir žiūrovų statusas bei vaidmenys. Susipažinę su kūrinio taisyklėmis, lankytojai čia galės nusifilmuoti penkiolikos sekundžių trukmės video autoportretui ir pamatyti jį čia pat rodomoje vaizdo projekcijoje.

Parodą NDG lydės viešų renginių programa, kurioje numatyta dokumentinio filmo „Gustoniai Gustonyse“ (2019) peržiūra bei edukatorių parengtos kūrybinės dirbtuvės įvairaus amžiaus grupėms.

Paroda veiks iki 2023 m. vasario 19 d.

Lapkričio 18 d. 19 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) – tarptautinio projekto „XIV Jaunojo tapytojo prizas“ parodos atidarymas ir apdovanojimai. 

Didelio susidomėjimo sulaukiančiam projektui savo kūrybą šiemet pristatė Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai. Išimties tvarka konkursui paraiškas galėjo teikti ir jaunieji Ukrainos menininkai, kurie šiuo metu reziduoja Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje. 

Projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ dalyvių anketas kasmet vertina tarptautinė įvairaus profilio meno profesionalų komisija – menininkai, menotyrininkai, kuratoriai, galerininkai, meno kolekcininkai. Šių metų vertinimo komisiją sudaro meno istorikė ir galerininkė, „H gallery Paris“ galerijos direktorė Helianthe Bourdeaux-Maurin (Prancūzija); rašytoja, meno patarėja, Šiuolaikinio meno centro Vilniuje kuratorė Neringa Bumblienė (Lietuva); tapytoja Barbara Gaile (Latvija); dailininkas ir filosofas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas (Lietuva); galerininkas, „Galleri NB“ direktorius, Danijos galerijų draugijos pirmininkas Thorkildas NB Nielsenas (Danija); šiuolaikinio meno kolekcininkas, kuratorius, meno patarėjas Philippe?as Tavaud?as (Prancūzija) ir tapytoja bei instaliacijų menininkė Kristi Kongi (Estija).

Komisijos sprendimu, į konkurso finalą pateko 15 menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos: Adomas Rybakovas (Lietuva), Antonas Pedosas (Ukraina), Brenda Purtsak (Estija), Caroliina Luhamets (Estija), Edvinas Mikulskis (Lietuva), Eglė Marcinkevičiūtė (Lietuva), Jonas Meškauskas (Lietuva), Laura Slavinskaitė (Lietuva), Linas Kaziulionis (Lietuva), Lisette Lepik (Estija), Mantas Valentukonis (Lietuva), Marija Rinkevičiūtė-Špakauskė (Lietuva), Edgars Nikolajevs (Latvija), Neda Naujokaitė (Lietuva), Andris Kalinins (Latvija).

Šį vakarą paaiškėsiančio „XIV Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojo šiemet laukia dviejų mėnesių meno rezidencija Islandijoje, Reikjaviko meno rezidencijų centre SIM, 3.000 Eur premija ir galimybė surengti personalines parodas Paryžiaus galerijoje „H gallery“ ir Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Be to, pagrindinio prizo laimėtojo darbas bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį, saugomą Nacionalinėje dailės galerijoje.

Konkurso dalyvių darbai Vilniaus paveikslų galerijoje bus eksponuojami iki 2023 m. sausio pabaigos.

Lapkričio 18 d. 17 val. Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43), atidaroma Pauliaus Petraičio paroda „Enjoy the Now“.

Ši serija radosi stebint Lietuvos spaudą, kurioje vaizduojami nelegalūs migrantai, atvykstantys iš Baltarusijos. Projektu autorius siekia atkreipti dėmesį į tai, kaip reprezentuojami migrantai – dažniausiai abstrakčiai, anonimiškai, atmetant žmogiškumą, kai veidai didinant „išpikseliuojami“ tiek, kad forma tampa neatpažįstama.

Fotografijos įdomios tuo, kad jos lyg ir vietos dokumentas, galima sakyti, atsitiktinai padarytos, iš dalies atrodančios kaip nusikaltimo vietos iliustracijos, kurias užfiksavo nežinomas autorius. 

Parodoje eksponuojami koliažai, atskleidžiantys dvejopą vaizdinę medžiagą: tai „pikseliuoti“ migrantų veidai iš fotografijų, darytų sienos apsaugos tarnautojų, ir tos pačios viso dydžio fotografijos, kuriose vaizdas sudėliotas taip, kad migrantų matyti neįmanoma. Tai lyg situacijos refleksija, bandant empatiškai prieiti prie migranto arčiau arba atsitraukti per saugų atstumą, kai nė vienu atveju negalima iš esmės jo dorai įžiūrėti.

Paulius Petraitis (g. 1985) yra menininkas, teoretikas ir nepriklausomas kuratorius, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje. 

Paroda veiks iki gruodžio 17 d.

Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) paroda „Po šimts pypkių!”

Pasak jos rengėjų, ilga europiečių draugystė su tabaku, įvairiomis jo vartojimo priemonėmis bei pasekmėmis prasidėjo 1492 m. lapkričio 6 d., kai Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus. Vilniečiai tik 1620–1635 m. pradėjo rūkyti tabaką, tačiau to paties amžiaus 4 dešimtmetyje jis tapo mokesčių rinkimo objektu mieste: vadinasi, šis įprotis visuomenėje buvo paplitęs ir matomas.

Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei 200 m. laikotarpiu. Joje eksponuojamos molinės pypkės, į Vilnių patekusios iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, bei vietinės, savų meistrų gamybos. Parodą papildo autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija, kiti eksponatai. 

Paroda veiks iki 2023 m. birželio 18 d., ją papildo išsamus katalogas.

Lapkričio 19 d. 16 val. Trakų Vokės dvaro sodyboje (Žalioji a. 2A, Vilnius) atidaroma Andriaus Ermino paroda „Pjūvis”. 

Parodas lankančiai publikai A. Erminas (g. 1971) gerai žinomas dėl savo konceptualių skulptūros objektų bei instaliacijų, kuriems sukurti naudoja cementą, šaknis, korius, įvairiausius rastus objektus bei jų junginius. Jo parodoje analizuojami kiekvienam pažįstami gyvenimo momentai, kuriuos žiūrovas gali savaip interpretuoti ir jungti į siužetines linijas, remiantis asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis.

Vieni svarbiausių Andriaus Ermino kūrybos principų – kalbėjimas nuorodomis, menamo naratyvo konstravimas bei kasdienių, panaudotų, lengvai atpažįstamų daiktų ir medžiagų transformavimas į naują, simbolišką skulptūrinį kūną. 

Paroda organizuojama bendradarbiaujant su Vilniaus galerija (AV17).

Lapkričio 19 d. 18 val. Vilniuje, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje, – literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ renginys – susitikimas su Japonijos rašytoja Sayaka Murata. 

S. Murata (g. 1979) yra viena žymiausių Japonijos rašytojų, pelniusi krūvą literatūros premijų. Ji baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, tačiau dirba kombinyje – japonų maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvėje. Net ir laimėjusi prestižinę Akutagavos premiją šio darbo rašytoja neatsisakė. Sayaka Murata paskelbta VOGUE žurnalo metų Japonijos moterimi.

Romanas „Kombinio moteris“ – įspūdingas Sayakos Muratos literatūros debiutas, išverstas ir į lietuvių kalbą, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Šis romanas lėmė platų S. Muratos nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą, jis buvo išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Atrodo, kad Sayaka Murata knygoje daug rėmėsi savo asmeniniais išgyvenimais, kai 18 metų dirbo visą parą veikiančioje parduotuvėje, o laisvalaikį leido rašydama knygas, užuot susiradusi vyrą.

Japonijos žiniasklaidoje S. Murata kartais vadinama „Keistuole Sayaka“ – pravarde, kurią jai pirmiausia meiliai suteikė draugai. Nors jos redaktoriai įspėja, kad kalbėdama viešai autorė sąmoningai nesiekia šokiruoti publikos, keisti komentarai jai vis tiek išsprūsta. Pavyzdžiui tai, kad ji nuo vaikystės turi draugų ateivių arba tai, kad kombinyje ji pirmą kartą pasijuto „atleista nuo buvimo moterimi“. 

Susitikime su S. Murata rašytoją kalbins literatūros tyrinėtoja Eglė Kačkutė.

Lapkričio 19 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) koncertuos viešnia iš Vokietijos, mecosopranas Sophia Maeno. 

Orkestro muzikos koncerte skambės aukso fondui priskiriama L. van Beethoveno Septintoji simfonija bei veikiausiai pirmą kartą Lietuvoje atliekami XX a. pradžios kūriniai – F. Schrekerio „Dramos preliudas“ ir A. Zemlinsky’o „Šešios dainos. Pagal Maurice’o Maeterlincko eilėraščius“.

Koncertą didriguos užsienio scenose sėkmingai pasirodantis Martynas Stakionis, studijavęs Hamburge ir Antverpene. 

Pirmąsyk Filharmonijos scenoje dainuosianti S. Maeno vokalo meną studijavo Dresdene, Romoje ir Karlsrūhėje, stažavosi Italijoje, Izraelyje ir JAV. S. Maeno yra Yehudi Menuhino fondo „Live Music Now“ ir Richardo Wagnerio asociacijos prizininkė. 

Vilniuje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, veikia vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy kūrybos paroda „Kada bus rytojus“ (angl. „When Will It Be Tomorrow“). 

Joje – įamžinta Niujorko, kuriame menininkė gyvena ir dirba, kultūra, socialinis gyvenimas, ryškios asmenybės, taip pat vietos bei žmonės visame pasaulyje.

 „Kada bus rytojus“ – daugiau nei Sylvios Plachy (g. 1943) retrospektyvinės parodos, apimančios keletą dešimtmečių trunkančią jos kūrybą, pavadinimas. Tai klausimas, kurio ji klausdavo vaikystėje prieš miegą, dar prieš tai, kai su tėvais paliko Vengriją, prieš tai, kai išgarsėjo Niujorko meno scenoje. Ir šis klausimas vis dar lieka aktualus, esminis šioje jautrioje parodoje, kurios pasakojimą lemia ne bendra tema ir vieta, o poezijos logika ir visa persmelkianti daugiasluoksnio laiko, supinančio pasaulio, tautų, asmeninius likimus, nuojauta. „Kai Sylvia Plachy fotografuoja, ji tartum vaikas visiškai į tai pasineria. Nesvarbu, kur padarytos, jos nuotraukos atveria kelią į mūsų pačių svajones ir prisiminimus“, – sako parodos kuratorė, fotografijos tyrėja iš Vengrijos Gabriella Csizek. 

„Kada bus rytojus“ – tai labai asmeniška mėgstamiausių Plachy fotografijų kolekcija, kuruota jai pačiai aktyviai dalyvaujant.

Plachy fotografijos publikuotos daugiau kaip 50 periodinių leidinių („Artforum“, „The New Yorker“, „New York Times Magazine“, „Time“, ‚Vogue“, „Wired“ ir kt.). Jos nuotraukos ir ikoniški fotografiniai portretai (Jeano-Michelio Basquiat, Tomo Waitso, Jono Meko ir kt.) įėjo į kultūros istoriją. Ji surengė personalinių parodų Whitney muziejuje, Kvinso muziejuje (abu Niujorke), Mineapolio meno institute, įvairiuose kituose muziejuose ir galerijose JAV, Kanadoje, Vengrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje, Kinijoje ir kt. Jos fotografijų savo kolekcijose turi Modernaus meno muziejus (MoMA) ir Metropolitano meno muziejus Niujorke, San Fransisko modernaus meno muziejus, Mineapolio meno institutas, Prancūzijos nacionalinė biblioteka ir kitos svarbios meno institucijos visame pasaulyje. Fotografė yra išleidusi šešias fotografijų knygas.

2009 m. Plachy apdovanota Vokietijos fotografijos draugijos teikiamu prestižiniu dr. Ericho Salomono prizu už viso gyvenimo pasiekimus fotožurnalistikoje. Parodą lydi fotografės Dovilės Dagienės kuruojama edukacinė programa – kūrybinės dirbtuvės ir paskaitų ciklas, skirtas aktualizuoti fotografijos rytojų.

Paroda veiks iki 2023 m. sausio 8 d.

Lapkričio 20 d. Nacionalinėje dailės galerijoje tęsiasi kūniškumo, estetikos, vaizdų kultūros, grožio normų ir nuokrypių nuo jų temas nagrinėjantis renginių ciklas „Dėl grožio?“. 

Dvi savaites truksiančiame Nacionalinės dailės galerijos renginių cikle grožio reiškinį menininkai ir tyrėjai nagrinėja per kūniškumo ir tapatybės, seksualumo ir manipuliacijos socialinių tinklų madomis praktikas. Antroji „Dėl grožio?“ savaitė skirta interneto naudojimo estetikai ir socialinių tinklų žvaigždžių (ar siekiančių tokiomis tapti) temai. 

Renginių ciklą šį sekmadienį uždarys ir su skaitmeninio turinio kūrimo strategijomis supažindins menininkės Aurelijos Bulaukaitės kūrybinės dirbtuvės „Kylantis influenceris“.

Idealizmą pindama su priešiška realybe, fikciją – su banalia kasdienybe, kritikams jį atkirstų: „Sakote, man patinka dėmesys, bet kas čia blogo?“

Iki lapkričio 20 d. Vilniuje, galerijoje „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12) veikia Vytauto Kumžos netipiškų fotografijų parodą PO DIENOS „Ar jau baigta?“.

Parodoje tyrinėjama būsena tarp fikcijos ir tikrovės; vizija, problema, sapnas, košmaras, pagirios, stebuklas. Slenkstinė erdvė tarp prarastos praeities ir nežinomos ateities. Tai, kas pamiršta, bet staiga sugrįžta į atmintį. Šioje parodoje Vytautas Kumža eksponuoja naujų netipiškų fotografijos kūrinių ciklą kartu su skulptūriniais objektais ir erdvinėmis instaliacijomis, kurios žadina nerimo jausmą ir primena plačiai paplitusį pažeidžiamumo pojūtį. 

V. Kumža (g. 1992) baigė fotografijos studijas Gerrito Rietveldo akademijoje (Olandija) 2017 m. Dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje, Čekijoje, Šveicarijoje ir Pietų Korėjoje, surengė keletą asmeninių parodų Lietuvoje ir Olandijoje. Jo kūriniai buvo pristatyti tarptautinėse meno mugėse „Art Dubai“, „Unseen“, „Unfair“, „Art Rotterdam“, „Enter“, „Foto Tallinn“ bei fotografijos festivaliuose. „NN Art Award“ (2022), „Sunly“ (2021), „Sybren Hellinga Art Prize“ (2019), „Ron Mandos“ jaunojo talento premijos (2017) laimėtojas ir daugybės fotografijos apdovanojimų nominantas. 2019 m. V. Kumža laimėjo Mondriaano fondo jaunojo menininko stipendiją. Gyvena ir dirba Amsterdame.