Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ paroda apie meną nelaisvėje: ką netikėto galima atrasti sovietmečio dailėje?

Ketvirtoji „Tartle“ paroda siūlo pagalvoti apie tai, kas nutiko su Lietuvos daile ir kultūra po Antrojo pasaulinio karo. Vėl kviečiama mene ieškoti istorijos, šį kartą susipažinti su kolekcijos dalimi, reprezentuojančia dailės gyvenimo tendencijas sovietų okupuotoje Lietuvoje ir į Vakarus pasitraukusių menininkų kūrybos specifiškumą. Ekspozicijoje dailės kūriniais pasakojama apie sovietinę priespaudą, konformistinį ar maištingą atsaką į ją, gilinamasi į mikroistorijas, o kartu ir platesnius reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne tokie ir akivaizdūs. Šio laikotarpio menas – ne tik kolūkiai ar bažnyčios be kryžių, bet ir tarpukario dailės mokyklos tąsa, kartu bandant perimti ir vakarietiškas madas. Tad ar pakankamai pažįstame sovietmetį?

Parodoje „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ pristatomas dailės istorijos etapas, išsiskiriantis menininkų bandymais prisitaikyti ar apeiti sovietų valdžios dailei keliamus reikalavimus, o to meto išeivių dailininkų darbuose kūrybinių ieškojimų laisvė susipina su siekiu išsaugoti lietuviškąsias tradicijas.

Socialistine pagal turinį ir tautine pagal formą

Pirmose galerijos salėse dėmesys sutelkiamas į socialinių aplinkybių ir politinių permainų poveikį sovietmečio dailės meninei kalbai. Akcentuojama meno kūriniams skirta oficiozinės propagandos funkcija, turėjusi dailę paversti „socialistine pagal turinį ir tautine pagal formą“. Greta atsiduria pietaujantys kolūkiečiai, kryžiaus netekusi Šv. Kazimiero bažnyčia ir populiarios liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“, kurios motyvais parašytą poemą 1940 m. išleido Salomėja Nėris, variacijos. Dailininkai turėjo prisitaikyti ne tik prie naujo ideologinio turinio, bet ir prie socialistinio realizmo reikalavimų kūrinių stilistikai.

Sugrįžęs tarpukaris

Politinio atšilimo laikotarpiu, XX a. 6–7 dešimtmečių sandūroje, prasidėję socialistinio realizmo sampratos modernizavimo procesai leido atitrūkti nuo griežtos akademistinės manieros ir paskatino individualaus braižo paieškas dailėje. Daugeliu atveju grįžtama prie tarpukario Lietuvoje vyravusios ekspresyvios koloristinės tapybos. Vienas didžiausių autoritetų jaunajai dailininkų kartai buvo Valstybinio dailės instituto profesorius tapytojas Antanas Gudaitis, savo pedagogine ir kūrybine veikla skatinantis vėl atsigręžti ir naujai interpretuoti tarpukario modernizmą, reaguojant į savojo laiko realijas.

Paslėptos žinutės

Parodoje kviečiama paieškoti ir maišto dailės kūriniuose. Tai laikotarpis kai dailėje itin daug paslėptos simbolikos, ezopinės kalbos. Pavyzdžiui, Šv. Marijos Magdalietės atributas – kaukolė, paveiksle gali priminti nuriedėjusią suknelės sagą, o Marijos Teresės Rožanskaitės nutapytas sudedamosios lovelės metamas šešėlis primena spygliuotą vielą. Tiesa, prieš sistemą maištauta ne tik kūrinių turiniu, bet ir forma, pavyzdžiui, renkantis ne figūrinės, o abstrakčiosios dailės, kuriai nepritarė sovietinis oficiozas, kryptį. Abstrakcijos, kurių neleista eksponuoti parodose iki pat 9-ojo dešimtmečio antrosios pusės, buvo vertinamos kaip Vakarų kultūros atributas ir ideologiškai tuščias menas.

Anapus geležinės uždangos

Kitose ekspozicijos salėse pasakojama apie iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukusių dailininkų kūrybines tendencijas. Nors pokario situacija ir gyvenimas perkeltųjų asmenų stovyklose Vakarų Vokietijoje buvo sudėtingas, išeivių meninė veikla nebuvo chaotiška. Vytauto Kazimiero Jonyno pastangomis 1946 m. Freiburge įkurta aukštoji Dailės ir amatų mokykla tapo lietuviškos kultūros židiniu ir galimybe dailininkams tęsti profesinę karjerą.

Skirtingose šalyse atsidūrusių lietuvių kūrybos prioritetai skyrėsi – vieni, norėdami įsitvirtinti, prisitaikė prie svetur vyraujančios dailės tradicijos, kiti išsaugojo lietuviškąją tapatybę, neretai ją akcentuodami ir kūrinių temose, tretiems pavyko ir išlaikyti lietuviškumą, ir kartu perimti naujas stilistines tendencijas.

Litvakų kultūros atspindžiai

Neatsiejama lietuviško meninio gyvenimo ir dailės paveldo dalis, apie kurią sovietmečiu buvo nutylima, yra litvakų kūryba. Vieni jų dėl ekonominių ar asmeninių priežasčių iš Lietuvos ar tuo metu Lenkijai priklausiusio Vilniaus krašto pasitraukė dar tarpukariu, kiti emigravo Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau. Lietuvos žydų dailininkų kūryboje aktualūs etniniai išnykusios kultūros motyvai – štetlo gyvenimas ir asmeninės tragedijos, tokios kaip Holokaustas. Kūriniuose atpažįstami „litvakiškajai melancholijai“ priskiriami bruožai – nostalgija, intymumas, lyrizmas. Kita vertus, kaip ir lietuviai, išeivijoje litvakai stengėsi perimti vietines dailės madas.

Ekspozicijoje – 80 tapybos, grafikos, skulptūros, stiklo ir keramikos kūrinių bei spaudinių iš „Tartle“ kolekcijos. Vieną paveikslą parodai paskolino MO muziejus. Eksponuojamų kūrinių autoriai įprastai siejami su XX a. antrosios pusės lietuviškosios dailės aukso fondu. Tai – Silvestras Džiaukštas, Vincentas Gečas, Antanas Gudaitis, Vincas Kisarauskas, Leopoldas Surgailis, Stasys Ušinskas, Kazė Zimblytė ir kiti. Išeivijos ir litvakų kūrybą pristato Arbit Blato, Prano Domšaičio, Jokūbo Lipšico, Jono Rimšos, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Kazio Varnelio, Kazimiero Žoromskio darbai. Tapybos, skulptūros, grafikos ir stiklo kūriniais parodoje apžvelgiama ne tik dailės estetinė pusė, bet ir Lietuvai sudėtingo laikotarpio kultūrinio bei socialinio konteksto ypatumai. Paroda kviečia į įvairialypius XX a. antrosios pusės mikronaratyvus ir makroistoriją pažvelgti per dailę.

Parodos kuratorės – dailės istorikės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė.

Paroda veiks iki 2022 metų gegužės.

Bilietus į parodą „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ galima įsigyti internetinėje svetainėje www.tartle.lt.

Andriaus Stepankevičiaus nuotraukos.

Komentarai