Teatras: pagrindinis praėjusio sezono veikėjas – dūmai
VŽ „Savaitgalyje“ – teatro kritiko Vaido Jauniškio komentaras.
Pagrindinis šio sezono veikėjas – dūmai. Tiesiogine prasme. Atrodo, kad gerokai atpigo dūmų mašinos ir kiekviena trupė jų įsigijo. Dūmai šį sezoną pasirodė kone kas antrame (jei ne pusantrame) valstybinių ir nepriklausomų teatrų spektaklyje. Jais bandoma sukurti atmosferą, paslaptį, kičą ir jo parodiją, kai iki tol niekas negelbėja, nes nėra: a) režisieriaus, b) dramaturgijos, c) scenografo, d) visi buvo, bet režisierius prisiminė, kad „taip reikia“.
Niekas nežino, kodėl. Kaip mada apsilieti ir feisbuke paskelbti procesą.
Didžiausi metaforiniai dūmai man buvo Gintaro Varno „Getas“ Kauno dramos teatre. Nepamenu, ar buvo tikri, tačiau kiek senstelėjusi pjesė rezonavo su dabartimi kaip Cvirkos paminklas su Vilniaus centru: tada reikėjo ideologiškai, dabar dvelkia tuo pačiu. Režisieriui skausmingos mūsų istorijos nepakako, reikėjo ją suaktualinti lietuvių žydšaudžių scenomis ir tai dar labiau sustiprino agitpropo estetiką. Rezultatas pranoko konjunktūrinius lūkesčius: už dviejų tautų supriešinimą (toli iki atgailos!) paskirtas Tolerancijos žmogaus titulas.
Kas išniro iš dūmų
Vis dėlto kai kas iš tų dūmų išnyra. Šį sezoną stipriausia buvo perrašyta klasika – ir ši kryptis pasirodė gaji ir gyva. Paulius Ignatavičius drąsiai preparavo absurdo pjesę, puikiai perteikdamas ją kaip egzistencinio absurdo (ab-surdum – negirdėjimo, nesusišnekėjimo, nederėjimo) situaciją („Tobula pora“); iš aštuntojo dešimtmečio į dabartį perkėlė Fassbinderio filmą („Imigranta non grata“). Čia pagaliau, regis, gavo normalaus aktorinio darbo ir „Theaomai“ aktoriai, „suskambėję“ kaip trupė ir paskirais epizodiniais vaidmenimis.
Aktoriai atgaivino ir adaptuotas Lietuvai „Vienos miško pasakas“. Mačiau jas Menų spaustuvėje, ir, sprendžiant iš kolegų, mačiusių kitur, atsiliepimų, būtent taip, kiek iš viršaus ir iš arti, stebi ląstelių gyvenimą lyg pro mikroskopą. Matai ir gyvus personažus, ir atgijusius aktorius (Irmantas Jankaitis! Aušra Pukelytė! Ir protarpiais visi kiti su savo penkiomis minutėmis preciziško darbo).
Favoritai
Neabejotinas šios krypties ir šio sezono mano favoritas (dūmų, regis, ten irgi buvo, bet juos pamiršau) – Agniaus Jankevičiaus „Idiotas“ Lietuvos rusų dramos teatre. Patetiškai sentimentalus Dostojevskio tekstas paguldomas ne tik prie Navalno ar Putino, bet dar labiau – prie rusų diasporos, teatro, kultūros kojų. Ne be klaidų, gerokai pertempto laiko ar neaišku, kodėl pasirinktos tradicinės pirmos dalies, tačiau greta viso to – aukščiausia aktorių meistrystė, įspūdingos „stambaus plano“ scenos ir drąsi savirefleksija.
Roberto Wilsono dramaturgija taip pat atgaivina operos klasiką („Turandot“) ir jos (ne)rodymą verta būtų priskirti sezono vadybos pasiekimams. Bet didžiausias sezono džiaugsmas ateina ne iš teatro scenos: Venecijos aukso liūtas „Sun and Sea (Marina)“ kūrėjoms. Žvilgsnis iš makro- į mikrokosmosą, operos performatyvumas ir tebesitęsianti akcija norintiems būti veikėjais, personažais, savanoriais, žiūrovais ir piligrimais.
O kol rašomas šis tekstas, Goda Žukauskaitė MO muziejaus terasoje tęsė savo gigantiško užmojo monoperformansą „St.One“. Tebus tai pažadas ir pranašystė.
Plačiau skaitykite čia.
