Lenkiame pirštus po (ne)sėkmingo NATO suvažiavimo – bent vienas nesilenkia
Taip, bent jau savo mastu tai (bent jau Lietuvai) buvo istorinis renginys. Bet ar jis taps istoriniu ir savo priimtais sprendimais, ar veikiau įsimins kaip dar vienas praleistų progų kupinas protokolinis pasibuvimas, kuriame iki paskutinės minutės kunkuliavo Holivudo verta drama už uždarų durų?
NATO viršūnių susitikimų iki Vilniaus buvo jau 35, bet vos keli įėjo į istoriją kaip išskirtinės svarbos. Antai 1990 m. vykęs Londono susitikimas paskelbė apie NATO transformaciją, kuri leistų į savo gretas priimti buvusias sugriuvusio sovietinio bloko valstybes. O 2002 m. Prahoje buvo įtvirtinta didžiausia Aljanso plėtra istorijoje, kai bloką papildė septynios Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva.
Kokią vietą istorijoje užims 36-asis Aljanso suvažiavimas Vilniuje?
Prieš šį susitikimą VŽ išskyrė penkis klausimus, kurie turėjo tapti svarbiausiais jame. Tad jam pasibaigus galime lenkti pirštus, ką pavyko pasiekti, o ką, deja, ne.
Susitikimo išvakarės pirmadienį buvo daug žadančios – legendinė Turkijos turgaus patirtis padėjo šios šalies prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui iš amerikiečių ir europiečių išspausti maksimumą mainais į Švedijos narystės NATO atblokavimą. Į Ankarą jis parsiveža vyriškus pažadus, kad nebus remiami kurdų kovotojai, aktyviau bus kovojama su terorizmu, amerikiečiai parduos lėktuvų F-16, o Europos Komisija atšildys derybas dėl Turkijos narystės ES ir dar keltą „smulkmenėlių“.
Toks, švelniai tariant, „bazaras“ nelabai patiko vokiečiams, tačiau mūsų regiono šalis turėjo pradžiuginti didesniu saugumu, Baltijos jūrai tampant NATO vidaus jūra.
Gera nuotaika persimetė į antradienį, kai į „Litexpo“ centrą pirmajam posėdžiui rinkosi NATO šalių vadovai. Stabtelėdami prie žurnalistų jie vienas per kitą pranešinėjo apie solidžius karinius paramos paketus Ukrainai: čia ir tankai „Leopard“, ir šarvuotos pėstininkų mašinos, ir tolimojo nuotolio raketos „Scalp“, visokia amunicija.
„Juk vykstant į svečius gerai atsivežti dovanų“, – prieš kameras šyptelėjo Borisas Pistorius, Vokietijos gynybos ministras.
Tačiau šioje frazėje kažkas vertė sunerimti. Ar tik tai nėra dalis namų darbų, ruošiantis susitikimui Vilniuje? Kas galėtų paneigti, kad tokio kalėdinio dosnumo vidurvasarį priežastimi galėjo būti išankstinis siekis užganėdinti ukrainiečius nepasiūlius jiems to, ko jie taip geidė – aiškios žinios apie narystę NATO.
Iki Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio atvykimo dar buvo likusios kelios valandos, kai Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pasidalino su žurnalistais gerosiomis naujienomis „iš už uždarų durų“: apie patvirtintą naują NATO gynybos planą, kuris pakeitė susikompromitavusią atgrasymo strategiją, apie 8,3% augsiančias šalių-narių išlaidas gynybai su 2% nuo BVP grindimis, apie veiksmus didinti karinės pramonės pajėgumus – toliau smagiai lankstome pirštus, skaičiuodami pasiektus išsikeltus tikslus ir džiaugdamiesi kaip per sviestą einančiu renginiu.
J. Stoltenbergas, neblogai atliekantis ryšininko tarp politikų ir žiniasklaidos vaidmenį, dar po kurio laiko pranešė apie paramos Ukrainai mega paketą. Jame ir daugiametė pagalba po 500 mln. Eur kasmet, artinant ukrainiečių kariuomenę prie NATO standartų, ir NATO-Ukrainos taryba, pakelsianti dvišalį bendravimą į kitą lygį, ir atsisakymas vadinamojo „Narystės veiksmų plano“, kas priėmimo procedūrą sutrumpina iki vieno žingsnelio.
Viskas iš tiesų skamba neblogai, bet va tas paskaninantis žodelis „mega“ (paketas), palydėtas generalinio sekretoriaus frazės „Lig šiol stipresnės žinutės Ukrainai nesame pasiuntę“ privertė žurnalistus suklusti ir perklausti, kas susitikimo komunikate sakoma apie kovojančios šalies kvietimą į NATO.
„Ukraina bus pakviesta, kai ji bus pasiruošusi ir kai bus susitarta tarp sąjungininkų“, – akivaizdžiai nesmagiai jausdamasis atsakė Aljanso vadovas.
Ir čia paskutinis pirštas nebesusilenkia: akivaizdu, kad komunikato formuluotė yra gana atsargi, kompromisinė, nebesietina su aiškiu kvietimu Ukrainai tapti NATO nare.
Deklaracija išties turėjo nuvilti tuos, kurie tikėjosi stipresnės paramos Kyjivui.
Nors ir pasakyta, kad nereikės „Narystės veiksmų plano“, kas, atrodytų, lyg ir yra žingsnis į priekį nuo 2008-ųjų Bukarešto viršūnių susitikimo visiškai „išplaukusios“ formuluotės apie „Aljanso atvirų durų politiką“, bet čia pat pirmiausia atsargiųjų JAV ir Vokietijos pastangomis atsirado nuostata, kad Ukraina taps NATO nare, kai sąjungininkai dėl to sutars ir sąlygos leis.
Tik kad kokios tos sąlygos – nepaaiškinta. Ar tai karo pabaiga ir Ukrainos pergalė jame? O gal tai kažkokie papildomi įpareigojimai Ukrainai, tokie kaip pažanga kovojant su korupcija ar pakankamas žmogaus teisių užtikrinimas visose srityse?
V. Zelenskis, matyt, jau buvo informuotas, kad Vilniaus deklaracijoje nebus jam svarbiausio dalyko, tad pakeliui į Lietuvos sostinę emocingai išsiliejo socialiniuose tinkluose: „Atrodo, kad nėra nei pasirengimo pakviesti Ukrainą į NATO, nei padaryti ją Aljanso nare“. Pasak jo, toks „beprecedentis ir absurdiškas“ rezultatas palieka galimybę Ukrainos narystės NATO paraišką paversti prekybos žetonu galimose derybose su Rusija.
Kalbama, kad šis Ukrainos vadovo pareiškimas stipriai suerzino kai kuriuos lyderius, neoficialiai linksint stipresnei komunikato formuluotei prieštaravusių JAV prezidento ir Vokietijos kanclerio kryptimi.
V. Zelenskis neslėpė savo apmaudo, kai kreipdamasis į jį palaikančią minią Lukiškių aikštėje tarė: „Atvažiavau į NATO, kuri nesižvalgo į agresorių, ir tikėdamas, kad NATO suteiktų Ukrainai saugumo, o Ukraina padarytų NATO stipresne.“
Antrąją NATO suvažiavimo dieną, trečiadienį, V. Zelenskis pabandė pasiaiškinti, kas yra tos mistinės „sąlygos“, kas tos geležinės kurpaitės, kurias Ukraina turi sunešiot eidama į Aljansą. Sąjungininkų garantijos ir patikinimai, atrodo, jį kiek nuramino. Bet vis tiek, anot V. Zelenskio, „galime teigti, kad viršūnių susitikimo rezultatai yra geri, bet būtų idealūs, jeigu gautume kvietimą“.
Prezidentas G. Nausėda teisinasi, kad NATO šalys dėl Ukrainos narystės Aljanse perspektyvų pasakė maksimumą, kuris buvo įmanomas.
Politologas Tomas Janeliūnas feisbuke tuo metu ironiškai konstatuoja: „Pagrindinis lūkestis iš Ukrainos ir jos pagrindinių rėmėjų pusės buvo paprastas: pasakykite, kada ir kaip Ukraina taps NATO nare. Kitaip tariant, mums reikia aiškumo, kiek truks kelias ir kada galutinė stotelė. NATO komunikate atsakymas yra „kažkada“ ir „kažkaip“. Labai aiškus ir motyvuojantis, ar ne? Tarp juodos ir baltos buvo pasirinktas pats neaiškiausias ir labiausiai išplautas atspalvis, kuris primena tamsiai, purvinai pilką. Net aiškesnė formuluotė, pvz., kad narystė bus tada, kai Ukraina pati atsikovos tiek, kad jau norės sustoti, ar kada bus sustabdyti kariniai veiksmai – galėjo būti geresnis už dabartinį.“
Panašu, kad viltis dėl aiškesnių nuorodų Ukrainos kelyje į NATO teks atidėti iki kito, 75-metį žymėsiančio Aljanso susitikimo, kuris po metų vyks Vašingtone.
Tačiau jokių garantijų, kad taip ir bus, Vilniaus susitikimas irgi nesuteikė.
VERSLO TRIBŪNA
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
Lapkričio 26 d. Vilnius taps verslo, ekonomikos ir prognozių epicentru – čia vyks konferencija „Verslas 2026“. Pirmą kartą Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jamesas A. Robinsonas dalinsis būtent Lietuvai skirtomis įžvalgomis.
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
