Pagaliau aukštesnės palūkanos
Dviprasmybėmis ir nekonkretumu iki šiol pasižymėjusioje Europos centrinio banko (ECB) retorikoje šią savaitę netikėtai įvyko reikšmingų pasikeitimų. Tinklaraščio įraše pirmadienį Christine Lagarde, ECB prezidentė, gana nuosekliai ir išsamiai iš esmės paaiškino, kada ir kiek kils palūkanos.
Metų pradžioje užbaigta specialioji pandeminė turto supirkimo programa (PEPP), trečiojo ketvirčio pačioje pradžioje baigsis ir senoji turto supirkimo programa (APP). Ir tai atvertų kelią ECB liepą pakelti palūkanas, teigia pati Ch. Lagarde. Esamomis sąlygomis, tikėtina, kad neigiamų palūkanų era užsibaigs trečiojo ketvirčio pabaigoje, konstatuoja ECB prezidentė.
Kaip bus toliau, sudėtinga spręsti ir pačiai institucijai, kurios vadovė įspėja, kad priešingai nei JAV, euro zona nesusiduria su perkaitimu. Situacija yra sudėtinga dėl išliekančių neigiamų pasiūlos šokų, kurie neleidžia numatyti, kaip sparčiai atlėgs infliacinis spaudimas ir ar neatitrūks nuo ECB tikslų vartotojų infliacijos lūkesčiai.
Tačiau jau galutinai patvirtinta, kad liepą ECB pakels palūkanas pirmą kartą per daugiau nei dešimtmetį ir vienu pakėlimu neapsiribos.
Ilgame tinklaraščio įraše Ch. Lagarde svarsto apie išaugusią geopolitikos įtaką tiekimo grandinėms, pasaulio pastangas užsitikrinti energetinę nepriklausomybę ir žalesnę energiją, kurios turės ilgalaikių implikacijų infliacijai.
Anot Ch. Lagarde, tai leidžia manyti, kad net kai tiekimo šokai sušvelnės, praėjusį dešimtmetį stebėtos defliacinės tendencijos vargu ar sugrįš. Dėl to, teigia ECB prezidentė, yra tinkama pinigų politikai sugrįžti prie normalesnių parametrų nei buvusieji tuomet, kai reikėjo pažadinti infliaciją iš itin žemų lygių.
Ir čia yra svarbus žodis normalizacija ir normalūs parametrai. To net negalima pavadinti griežtinimu. Jeigu būtų nekeliamos palūkanos, tokia pinigų politika prie esamų infliacijos tendencijų jau atrodytų kaip skatinamoji. Vėlgi, Ch. Lagarde žodžiai.
Taigi artėjantys palūkanų kėlimai net nevadintini griežtinimu, o normalizacija link magiškai, nes sunkiai apibrėžiamo, neutralaus palūkanų lygio link.
Tačiau VŽ kyla klausimas, kaip net ir tokią normalizaciją atlaikys nauja karta investuotojų, vartotojų ir verslų, išmokusių semti grąžą, skolintis būstui ar vartojimui ir vykdyti plėtrą tik dėl nemokamų arba itin pigių pinigų.
Per šį dešimtmetį į finansų rinkas atėjo daugybė nepatyrusių investuotojų, kurie dar neturėjo progos pažinti, kaip atrodo investavimas, kai už rankos nelaiko FED ar ECB. Centriniai bankai visuomet ateidavo kaip pagrindiniai pirkėjai tuo metu, kai kyla neramumų ir reikia palaikyti žemus obligacijų pajamingumus, tuo taip pat palaikant palankias skolinimosi sąlygas ekonomikas nuo pandemijos gelbstinčioms vyriausybėms ir išsilaikyti bandantiems verslams.
Paprasta tokiomis sąlygomis buvo kalbėti apie tai, kad vidutinė istorinė beveik 10% akcijų rinkos grąža yra tik nevykėliams, naujieji rinkos žaidėjai taikėsi į triženklius prieaugius. Tačiau jau metų pradžioje įvyko skaudus realybės perkainojimas, kuris tebesitęsia iki šiol, kaip rodo indeksų pokyčiai. Brangesnių pinigų aplinka verčia atsakingiau sverti investicijas, mat nebekyla ranka išteklių, kurie kainuoja, paskirti abejotinų perspektyvų idėjoms ir akcijoms.
Per šį dešimtmetį į būsto rinką atėjo ištisa karta jaunų namų ūkių, susiviliojusių pirkti būstą su maksimalia įmanoma kredito suma. Jie dar nepamatė, kaip kyla mėnesinės įmokos už būsto paskolą, ir netrukus gaus progą įsitikinti, kad paskolos kainą sudaro ne vien banko marža, tačiau ir „Euribor“. Ilgą laiką nejausta ši įmokos dalis netrukus primins apie save. Antai, 12 mėnesių „Euribor“ palūkanos jau siekia 0,353%. 6 mėnesių „Euribor“ teigiamos turėtų tapti jau liepą, o 3 mėnesių – rugsėjį.
Per praėjusį dešimtmetį užsitęsusios pigių pinigų politikos, kurią dar pratęsė pandemija, pradėta kalbėti ir apie verslų zombifikaciją – reiškinį, kai bendrovės išlikti virš vandens sugeba tik dėl pigių pinigų. Tyrimai rodo, kad dar prieš pandemiją tokių verslų tebebuvo daugiau nei praėjusios didžiosios finansų krizės laikų išvakarėse. O per pandemiją jų dar padaugėjo, kas kelia rizikų euro zonos ekonomikai ir finansų sistemai. Ekonomistai įspėja, kad vienas iš veiksnių, galinčių įžiebti šių rizikų materializaciją, būtų spartus palūkanų kėlimas euro zonoje.
VŽ nuomone, per praėjusį dešimtmetį į rinką atėjusių investuotojų laukia šviesi ateitis – be centrinių bankų pagalbos ir perteklinio likvidumo jūros, pakeliančios visas valtis, likę investuotojai susipažins su realesniais rizikos ir grąžos dėsniais ir sudeginę šiek tiek arba ne tik šiek tiek kapitalo, susimažinę lūkesčius dėl grąžos grįš tvariau kaupti ilgalaikių portfelių arba su didesne patirtimi imtis spekuliacijų. Deja, istorija rodo, kad neretas nudegęs mažmeninis investuotojas negrįžta į rinką ilgai, dažniausiai iki naujo pakilimo ciklo paskutinių stadijų.
Prasidėjusi pinigų politikos normalizacija taip pat parodys, kaip atsakingai iš tiesų asmeninius finansus planavo imantieji būsto paskolas – suvokdami, kad su nauja paskola startuoja išlaidų įkalnėje, ar tikėdami „nauja realybe“ su amžinai nemokamais pinigais. Atviras diskusijai klausimas, kiek ECB pinigų politikos normalizacija paveiks kunkuliuojančią būsto rinką Lietuvoje.
Verslo zombių srityje gali laukti apsivalymas – brangesnių pinigų aplinkoje bendrovėms teks atsakingiau planuoti plėtrą, galbūt ją riboti arba pasitraukti iš verslo, jei pabrangus pinigams, „nebesueina matematika“. Tai – į sveikatą ekonomikai.
VŽ nuomone, po ypač ilgo žemų ir neigiamų palūkanų laikotarpio prasidedanti pinigų politikos normalizacija gali atnešti ne visai malonų prisitaikymo laikotarpį, tačiau kainuojantys pinigai veda prie išmintingesnio investavimo, atsakingesnio asmeninių finansų valdymo ir pamatuotų verslo ambicijų.
