M. Jurgilas. Švietimas, mokslas, inovacijos, o gal teatras?

Vilniaus universiteto (VU) strategija fokusuojasi į tris kryptis — kuriantis visuomenę ir valstybę, bendradarbiaujantis bei tvarus. Valstybę ir visuomenę VU kurs pajėgiais absolventais ir tarptautinio lygio mokslu, aktyviai dalyvaus valstybės politikos formavime bei sieks VU pedagogikos lyderystės. Tai vyks bendradarbiaujant su užsienio partneriais užtikrinant tarpdalykinius mainus bei ilgalaikį universiteto tvarumą.

Aukšto lygio fundamentalus, tarptautinis ir komercializuotas

Skaitant Vyriausybės programos antraštes nematyti didelių nesuderinamumų. Bet pakapsčius giliau aiškiai matyti, kad vystosi dvi kryptys. Viena vizija (Ekonomikos ir inovacijų ministerija) ateitį mato per įmonių skatinimą investuoti į inovacijas ir tyrimus bei spartesnį mokslo pasiekimų komercializavimą. Kita vizija (Švietimo mokslo ir sporto ministerija) grįsta didesniu finansavimu mokslo institucijoms, siekiant kokybiško pokyčio mokslinių atradimų bei patentuotų inovacijų srityje. Panašu, kad abu keliai duobėti. Kodėl? Nei lietuviškas mokslas (kol kas) aukšto lygio ir tarptautinis, nei verslo lyderiai (kol kas) labai išmanūs ir nusiteikę investuoti į ateities technologijas. Ir (kol kas) nematyti požymių, kad vienas tų kelių po eilinio finansinio aplopymo kitų metų pavasarį nepasitiks be vėl atsivėrusių duobių.

Pastatom dar kelis mokslo slėnius? Ar apsimetam, kad nematom, kaip eilinis UAB komercializuoja mokslinį atradimą „lietui nelaidi medžiaga“ į aukštos pridėtinės vertės produktą „lietpaltis“? Vienaip ar kitaip ES lėšų pyragą reiks padalinti, bet šansą reikėtų suteikti abejoms kryptims, nepriešinant fundamentalaus mokslo su komercializavimu, nes be mokslo nebus ką komercializuoti, nekomercializuoti lietuviško mokslo atradimai greitai ras kelią į gamybą Kinijoje, o neradę mokslo, prestižinių mokytojų išugdyti abiturientai išvyks mokytis į Kebridžus ir Jeilus.

Suomija ar Singapūras?

Tai koks planas? Kaip atsiras aukšto lygio fundamentalus komercializuotas mokslas? Apskritai, kodėl dar neatsirado? Gal dėl to, kad be kapitalo investicijų, technologijų reikia... žmogiškojo kapitalo. O čia keliai ir vėl išsiskiria, jeigu neišsišakoja į keliolika šakų.

Panagrinėkime du labai skirtingus modelius. Suomiškas švietimo modelis užtikrina minimalų švietimo lygį ir siekia tolygaus išsilavinimo lygio per visus visuomenės sluoksnius. Argumentas — išsilavinusi visuomenė priima teisingus sprendimus. Kitoje spektro pusėje — Singapūro modelis. Selektyvus visuomenės filtravimas per visus švietimo lygius atrenkant ir nuosekliai formuojant lyderių „klasę“. Argumentas – maža valstybė šalia didelių kaimynių negali sau leisti prarasti talentų ar jų nepastebėti.

Suomiškas modelis akcentuoja kūrybiškumą ir suvokimo ugdymą, kai tuo tarpu griežtas nuo 3 metų amžiaus prasidedantis Singapūro modelis orientuotas į žinių įsisavinimą, nepaliekant vietos interpretacijoms, nes manoma, kad technologiniam proveržiui labiausiai reikia žinių.

Kokį pedagogikos lyderystės modelį dalyvaujant valstybės politikos formavime reikėtų kurti Vilniaus universitetui? Nes nuo atsakymo priklauso, kokio profilio prestižinis mokytojas turi atsirasti prestižinėje mokykloje.

Auginam ar nusiperkam?

Vienaip ar kitaip švietimo klausimas rutuliosis toliau. O kaip su žmogiškojo kapitalo klausimu moksle? Gal užaugins? Jeigu dabartinė sistema, tai vienos Seimo kadencijos neužteks. Tai gal perkam ar susigrąžinam tuos, kurie išvyko ar negrįžo po studijų? Bet ne šūkiais, o realiai. Žinoma, visiems universitetams ir katedroms neužteks. Bet gal ir gerai. Tegul konkuruoja. Svarbu tik, kad neatsitiktų taip, kaip su ES Horizon2020 finansavimu mokslui. Pinigų kaip ir yra, tik kad jau visiškai nebesugebam pakonkuruot.

Nereikia teatro

Yra (bent jau buvo) tokia Mokslo technologijų ir inovacijų taryba. Nelabai aišku, ką ji nuveikė, bet mintis nebloga. Ministerijos (ypač koalicinės) visada ras, dėl ko nepasidalinti ir tik aukščiausias politinis svoris gali įgalinti atlikti reikiamus struktūrinius pokyčius — ar tai būtų inovacijų agentūrų konsolidacija, ar švietimo sistemos reforma, ar tvarus mokslo sistemos finansavimo modelis.

Visi prisimename, kuo baigėsi buvusios Vyriausybės švietimo ministrės reformos ir kur pražuvo inovacijų reforma.

Išdrįskime kelti aiškius tikslus – PISA reitingai, patentuotų išradimų augimas, akceleratorių pritrauktos privačios užsienio investicijos. Prisiimkime atsakomybę ir drąsiai imkimės darbų šiems tikslams pasiekti.

Jeigu nuoširdžiai siekiama šioje glaudžiai susijusioje švietimo, mokslo ir inovacijų srityje atstatyti mokytojo prestižą, pakelti mokslo lygį, ar pakurti startuolių ekosistemą, kuri augintų pasaulinio lygio kompanijas, tikrai neverta daryti vieno dalyko – žaisti inovacijų teatrą.

Komentaro autorius — Marius Jurgilas, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius