Ko verslas išmoko per pandemiją?

Stebint įmonių poziciją per karantiną ir vėlesniais mėnesiais išryškėjo kelios tendencijos. Sunkiu metu piliečiai solidarizavosi su valstybe, o darbuotojai – su savo įmonėmis. Tokiomis, su kuriomis turi glaudų santykį ir regi sau pridėtinę vertę. Žmonės priėmė naują realybę: klientų mažiau arba iš viso nebėra, sumažėjo atlyginimai, valstybės parama tikrai ne to įprastinio atlygio dydžio. Tačiau kartu visa tai galima įveikti. Taip buvo mąstoma ir veikiama.

Besikreipiančių paramos intensyvumas buvo įspūdingas. 25.000 įmonių, 200.000 darbuotojų. Tai rodė, kad ir bendrovės, ir darbuotojai sunkiu metu susitelkė tam, kad ateityje pamažu grįžtų į įprastą ritmą ir išsaugotų darbo vietas šiuo kriziniu laikotarpiu.

Be to, įmonėms pandemija ir karantinas reiškė ir daugybę naujų užduočių, kurių anksčiau niekas nemokė. Buvo rašomi vis nauji įstatymai, keitėsi tvarkos. Bendrovių finansininkai staiga susidūrė su naujomis formuluotėmis. Teisininkams, akcininkams, savininkams teko spręsti dar neregėtas problemas: imti valstybės paramą ar ne? O jei taip – tai kokią? Kaip ji paveiks verslo konkurencingumą? Kokį laikotarpį gali trukti prastovos? Kiek darbuotojų reikės, kai visa tai baigsis?

Buvo privaloma apie savo veiksmus informuoti Darbo inspekciją, kiekvieną savo darbuotoją informuoti, kad bus prastovose, o jo duomenis tvarkys Užimtumo tarnyba. Daugelis įmonių sugebėjo laiku tai padaryti, gavo savo darbuotojų sutikimus būti oficialiai registruotiems tokiu statusu. Manau, kad šitoks visuotinis solidarumas buvo vienas svarbesnių veiksnių, padėjusių neblogai suvaldyti labai sudėtingą padėtį.

Įmonės buvo nusiteikusios laukti, darė klaidų, bet geranoriškai koreguodavo dokumentus. Užimtumo tarnyba savo ruožtu reagavo į kiekvieną rinkos trikdį ir kiekvieną pastabą. Didžiausios pajėgos buvo mestos tam, kad būtų kuo greičiau išmokėtos subsidijos. Taip pat – kuo skubiau atnaujinta informacinė sistema, kad būtų įmanoma apdoroti dešimtimis kartų išaugusios informacijos krūvius. Maksimaliai supaprastinti procesą įmonei darbuotojo atžvilgiu.

Visi optimizavimo ir klientų aptarnavimo procesai vyko be papildomų finansinių injekcijų žinant, kad karantinas ir ekstremalioji padėtis – nors ir grėsmingas, bet laikinas reiškinys. Nebuvo kuriamos naujos informacinės sistemos. Nesteigiamos papildomos darbo vietos tarnyboje – tiesiog efektyviai pergrupuoti ir sutelkti vidaus ištekliai. Manau, čia taip pat galima kalbėti apie darbuotojų solidarumą – tik šiuo atveju ne privačios, bet valstybinės įstaigos (ir pačios mūsų valstybės) atžvilgiu.

Manau, ši Lietuvos istorijos atkarpa ateityje apskritai galės būti nagrinėjama kaip turėjęs nemažą poveikį verslo ir valstybės santykių raidai reiškinys. Verslo ir valstybės santykius nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo lydėjo įvairūs nesusipratimai, „žiaurios akcijos“, mokesčių slėpimo ir spaudimo verslui epizodai. Chroniškas abipusis nepasitikėjimas ir kaltinimai. Tai – ir visuomenės, ir valstybės brandos ligos.

Dabartinės krizės metu paramos verslui formos buvo kuriamos iš dviejų pusių. Lietuva šioje srityje nedarė kažko išskirtinio vertinant veiksmus pasauliniame valdžių veiklos per pandemiją kontekste. Neminint tų priemonių intensyvumo, nes tai tiesiogiai priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių galių. Rėmėme verslą per subsidijas ir skirdami negrąžintiną valstybės paramą. Tuo pačiu kvietėme dialogui verslo struktūras, asocijuotus partnerius. Nuolat vyko pasitarimai mėginant išsiaiškinti, ko dar reikia situacijai stabilizuoti. Visa tai – ne iš ekonomikos vadovėlių, bet atsiliepiant į mūsų realaus gyvenimo iššūkius.

Neseniai buvo nutarta pratęsti prastovų išmokas ir 2021 metais. Akivaizdu, kad nespėta atsigauti, o tų paramos priemonių stabdymas sausio pradžioje tam tikruose sektoriuose reikštų labai blogas naujienas. Tas dialogas ir yra mūsų visų stiprybė. Maža to, jau dabar galima teigti, kad jis stiprėja, o tarpusavio pasitikėjimo randasi vis daugiau.

Verslo sektoriai atsakingiau vertina ir valstybės galimybes, ir savo pačių poreikį šiuo sunkiu laikotarpiu. Kai kas įsivertinęs jėgas atšaukia paramos prašymus. Yra ir tokių, kurie kreipėsi prašydami grąžinti į biudžetą jiems jau pervestas subsidijas – kai kuriais atvejais šimtus tūkstančių eurų, nes poveikis nebuvo toks stiprus, o įmonė atsigavo greičiau.

Pandemija – nepaprastas visų mūsų atsparumo bei lankstumo išmėginimas. Ir valstybės aparato, ir verslo. Juk skiriama parama prastovose esančioms įmonėms nebuvo įprasto darbo užmokesčio dydžio, tačiau atleidimų drastiškai nedaugėjo. Ir ne tik dėl to, kad buvo tokia sąlyga – išlaikyti kiek įmanoma daugiau darbo vietų. Tiesiog kiekviena dėl paramos besikreipianti bendrovė turėjo labai gerai įsivertinti savo galimybes išlikti ir tęsti veiklą. Daugelis tai padarė efektyviai.

Ko mes išmokome? Šioje situacijoje vertingų pamokų gavo visi. Valstybė – stiprinti savo žmogiškuosius išteklius, ugdyti tarnautojų kompetencijas išmokant lanksčiai prisitaikyti prie nestandartinių situacijų ir darbo sąlygų. Lietuva ateityje privalės daugiau investuoti į jungtinius procesus, kad duomenys būtų solidariai kaupiami, palengvėtų apsikeitimai jais tarp įvairių įstaigų, kad duomenų bazės atsirastų lygiavertėje platformoje, o ne išblaškytos ten ir šen. Investuoti į IT specialistus, sparčiau diegti į procesus robotikos ir dirbtinio intelekto elementus.

Tuo tarpu verslas turėtų galvoti apie savo galimybes susitelkti tokiais kritiniais laikotarpiais ir greitai atlikti tai, ko tuo metu reikalauja naujos aplinkybės. Matai, kad reikia paramos, be kurios išlikti būtų sunku? Bet ar tavo personalas gali pateikti reikalingus dokumentus laiku ir be klaidų? Ar yra kam įsigilinti ir suprasti naujus teisės aktus?

Tai, ko išmoksime dabar, ką išsinešime po šios krizės, padės geriau pasiruošti kitai. O jų ateityje bus, nes stabilumas yra tik iliuzinė siekiamybė, kurią nuolat pertraukia mažesni ar didesni sukrėtimai. Šį sunkmetį ištverti bus lengviau toms įmonėms, kurios nuosekliai investavo į savo darbuotojų visapusiškumą ir kompetenciją, skyrė dėmesį ne tik profesinių žinių, bet ir bendrųjų kompetencijų ugdymui.

Žinomos septynios esminės darbuotojo kompetencijos – lankstumas, pokyčių kontrolė, streso valdymas, komandinis darbas, lyderystės skatinimas, gebėjimas priimti sprendimus ir už juos atsakyti, laiko planavimas. Jos tampa ypač svarbios per krizę.

Jei darbuotoją ne kontroliuoji, bet įgalini, viskas tampa gerokai paprasčiau ir lengviau. Būtent tos įmonės, kurios veikia pagal tokius principus, atsitiesė daug greičiau už kitas. Tikiu, kad ateityje iššūkiams, kokie jie bebūtų, būsime pasiruošę daug geriau.

Komentaro autorė - Inga Balnanosienė, Užimtumo tarnybos direktorė