Pagalvės nebus dar ilgai: teks susitaikyti su mažesne grąža arba labiau rizikuoti

Struktūrizuotos finansinės priemonės plačiajai mažmeninių investuotojų ar taupančiųjų auditorijai labiau žinomos iš tokių pavadinimų kaip SASO obligacijos, kurias anksčiau platindavo SEB bankas, ar investiciniai indėliai, kuriuos siūlydavo „Swedbank“. Būtasis dažninis laikas todėl, kad jau praėjusių metų pradžioje šių priemonių rinka oficialiai mirė, kai šalies bankai per ketvirtį išleido naujų struktūrizuotų finansinių priemonių už nulį eurų. Iš viso per praėjusius metus naujai išleistų struktūrizuotų finansinių priemonių vertė siekė nulį eurų, rodo Lietuvos bankų asociacijos statistika.

Struktūrizuotos finansinės priemonės buvo finansų pasaulio inovacija, mažmeniniams investuotojams atvėrusi kelią į derivatyvų pasaulį. Tačiau šias priemones nužudė – bent Lietuvoje – euro zonoje tvyranti itin žemų palūkanų normų aplinka. Ji bankams padarė tokių iš obligacijų ir išvestinių instrumentų sukonstruotų priemonių leidimą pernelyg brangų. Kai obligacijų rinkoje egzistavo pajamingumas, bankai už investuotojų lėšas nupirkdavo obligaciją ir, užuot atidavę klientui palūkanas, už jas nupirkdavo išvestinę priemonę, pavyzdžiui, pasirinkimo sandorį, taip susiedami saugią investiciją – obligaciją su rizikingesnės investicijos potencialiu uždarbiu. Nesėkmės atveju klientai vis tiek atgaudavo investuotas lėšas – kad ir be palūkanų, o pasisekus – uždirbdavo daugiau, nei būtų gavę palūkanų.