Naujoji senoji Turkijos valdžia: ką apkabins R. T. Erdoganas?
Skelbta, kad J. Bidenas kolegai pasiūlė reikšmingą pasirinkimą: Turkijai reikia modernių amerikiečių gamybos naikintuvų F-16, o Amerikai – Švedijos NATO.
Turkija ir Vengrija – vienintelės NATO narės, kurios nuo pat 2022 m. vidurio liepsnojant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje priešinosi dviejų Šiaurės Europos šalių – Švedijos ir Suomijos –iniciatyvai tapti Aljanso dalimi. Suomijai 2023 m. balandžio 4 d. į karinį-politinį aljansą vis dėlto pavyko prasprūsti. Švedija kol kas dėl Turkijos ir Vengrijos pozicijos lieka už NATO borto, nors aktyviai dalyvauja Aljanso koordinuojamuose veiksmuose.
R. T. Erdoganas prieš rinkimus teigė neleisiąs Švedijos į NATO, nes esą šioje valstybėje yra ne tik prieglobstį radusių, bet ir aktyviai prieš Turkijos interesus veikiančių kairiųjų kurdų teroristų. Švedų diplomatai tai neoficialiai pripažino, pasakę CNN kanalui, kad „Kurdų darbininkų partijos grupių veikla Švedijoje yra platesnė, nei manėme iki šiol“.
Nuo Vakarų nepriklausomos ar net „laisvos nuo Vakarų“ Ankaros idėja buvo vienas svarbiausių Turkijos prezidento rinkimų kampanijos leitmotyvų. Tiesą sakant, pagrindinis R. T. Erdogano konkurentas Kemalis Kilicdaroglu retorikos požiūriu nuo prezidento nedaug teatsiliko.
Kuo svarbūs F-16?
Turkijos karinės oro pajėgos ir dabar naudoja per pustrečio šimto senesnių modifikacijų naikintuvų F-16. Apie pusantro šimto jų – nuo 1987 m. pagaminti Turkijoje, bendroje JAV ir Turkijos firmoje pagal „General Dynamics“ (dabar – „Lockheed Martin“) licenciją (programos „Peace Onyx“ I, II, III ir IV). Tačiau dabar susiduria su keblumais juos modernizuoti.
Ankara planavo aktyviai dalyvauti naujo amerikietiško penktosios kartos naikintuvo F-35 kūrimo programoje, tačiau R. T. Erdoganas prieš keletą metų nusprendė pasisukti veidu į Maskvą ir Rusijoje įsigyti priešlėktuvinės gynybos (PLG) sistemą S-400. Dėl šio sprendimo F-35 naikintuvų programa Turkijai buvo uždaryta, be to, sumažėjo galimybių įsigyti pažangesnės vakarietiškos, taip pat Švedijos ir Suomijos gamybos, ginkluotės.
Dabar, kai NATO partneriai, įskaitant ilgametę Turkijos konkurentę regione – Graikiją, aktyviai įsigyja naikintuvų F-35, dėl R. T. Erdogano ožių turkų kariškiai suka galvas, kaip atnaujinti senstančią ginkluotę. Pirmiausia karo aviaciją – tuo metu, kai netrukus F-16, ko gero, bus apginkluota Ukraina.
Turkijoje F-16 anksčiau gamino įmonė TUSAS, arba „Turkiye Ucak Sanayii“. Pagal licencijos ir programos „Peace Onyx“ sąlygas čia pagaminti naikintuvai privalėjo būti pateikti amerikiečių karinėms oro pajėgoms bet kurioje karinėje bazėje, kurioje galioja JAV jurisdikcija, ir tik atlikus tokį formalumą, turkų pagaminti naikintuvai oficialiai buvo perduodami Turkijos karinėms oro pajėgoms.
Iš Rusijos įsigytas S-400 PLG kompleksas, su situacija susipažinusių ekspertų turimomis žiniomis, iki šiol nėra integruotas į Turkijos gynybos sistemą ir yra kažkur sandėliuose. O šalies galimybės dalyvauti vakarietiškos ginkluotės kūrimo ir tiekimo programose yra sumenkusios iki simbolinio masto. Per rinkimų kampaniją R. T. Erdoganas buvo užsiminęs apie ketinimus įsigyti dar vieną S-400, nors šias intencijas ekspertai vertino gana skeptiškai dėl kuklaus S-400 pasirodymo Ukrainos frontuose. Štai ką R. T. Erdoganui, sveikindamas jį su pergale rinkimuose, priminė J. Bidenas.
Pasirinkimas – gana problemiškas: laikytis galimybės plėtoti daugiakryptę Turkijos užsienio politiką ar rinkimų kampanijos deklaracijas koreguoti ir rinktis galimybę moderniau apsiginkluoti nuolat veliantis į karinius konfliktus su kurdais Sirijoje ir Irake, lendant į Libijos pilietinio karo audras, konkuruojant su Graikija ir bičiuliaujantis su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu.
Kol kas R. T. Erdoganas laikosi savo pozicijos. Jo inauguracijos iškilmėse apsilankiusiam NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui proveržio dėl Švedijos narystės NATO pasiekti nepavyko. Savo pareiškimą žiniasklaidai jis vis dėlto baigė fraze: „Laiko iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje dar yra.“
Galbūt šis Turkijos užsienio politikos aspektas taps indikatoriumi, ar per rinkimų kampaniją iš abiejų konkuruojančių pusių skambėjusi antivakarietiška retorika tebuvo lozungai, o ne politikos kraujas.
Buvimas stiprios karinės jėgos požiūriu Turkijai leidžia įgyvendinti stiprios regioninės valstybės pozicijas.
Ekonomikos problemos
Ne ką mažesni iššūkiai Turkijos prezidento ir jo naujojo ministrų kabineto laukia šalyje. TV kanalas CNN pateikia tokią jų paletę: sunkūs nekonvencinės ekonomikos politikos padariniai, vis labiau ribojami teisinės valstybės principai ir piliečių socialinės autonomijos pabaiga (kitaip tariant, vis labiau ne nuo savo veiklos pastangų, o šalies paramos priklausomi tampantys gyventojai).
Vienas labiausiai girdimų nekonvencinės R. T. Erdogano ekonomikos politikos padarinių – didelė infliacija ir nacionalinės valiutos liros nuvertėjimas. Praėjusį spalį infliacijos rodikliai buvo pasiekę moderniųjų laikų rekordą – 85 proc. Šiemet balandį ji kiek sulėtėjo – iki 44 proc. Tačiau tokia pažanga Turkijos centriniam bankui (TCB) kainavo 24 mlrd. JAV dolerių vertės atsargų. Būdamas prezidentu nuo 2014 m. R. T. Erdoganas pakeitė bent šešis TCB prezidentus.
Monetarinės politikos šalininkai kritikuoja Turkijos valdžią už tai, kad, nepaisydamas infliacijos, prezidentas siekė išlaikyti žemas TCB palūkanų normas ir skatinti nacionalinio ūkio kreditavimą. Nors tai prieštarauja ekonomikos logikai ir ilgainiui virsta neišvengiamomis socialinėmis problemomis visuomenei.
Tačiau mažiau aršūs ekspertai sako, esą šitaip R. T. Erdoganas ir jo komanda siekė sutvirtinti šalies ekonomikos įtaką globalioje darbo pasidalijimo sistemoje. Šį tą jiems pavyko pasiekti: COVID-19 pandemijos metu, trūkinėjant globalios ekonomikos grandinėms, Turkijos metalurgijos, plastiko gamybos sektoriai sustiprėjo ir tapo svarbesni, tarkime, Europos Sąjungos ekonomikai.
Net jeigu dėl to teko paaukoti įspūdingus TCB 2002–2005 m. įvykdytos pinigų reformos principus, kai nacionalinė valiuta atsisakė astronominių aritmetinių išraiškų ir tapo stabilesnė bei geriau prognozuojama.
R. T. Erdoganas paskelbė, kad Cevdetas Yilmazas bus jo viceprezidentas. C. Yilmazas anksčiau ėjo plėtros ministro pareigas, buvo R. T. Erdogano partijos „Adalet ve Kalkinma“ (Teisingumo ir plėtros partija) ekonominių reikalų pirmininko pavaduotojas ir ministro pirmininko pavaduotojas, atsakingas už ekonomiką. Patyręs 56 metų biurokratas C. Yilmazas yra Turkijos parlamento
Planavimo ir biudžeto komisijos pirmininkas nuo 2020 m. lapkričio.
Naujajame Turkijos ministrų kabinete iždo ir finansų ministru, be to, tapo buvęs ekonomikos žinybos vadovas ir tarptautiniu mastu gerbiamas buvęs bankininkas Mehmetas Simsekas. Jis yra „konvencinės“ ekonomikos politikos šalininkas. CNN pastebėjo, kad kai M. Simseko pirmtakas Nureddinas Nebati oficialiai perdavė ekonomikos ministro portfelį įpėdiniui, mikrofonai užfiksavo pastarojo palengvėjimo atodūsį.
M. Simsekas, ekonomistu dirbęs banke „Merrill Lynch“, buvo labai vertinamas investuotojų, kai 2009–2015 m. ėjo finansų ministro pareigas ir iki 2018 m. buvo ministro pirmininko pavaduotojas, atsakingas už ekonomiką. Vėliau jis atsistatydino prieš tai, kai tais metais daugybę kartų krito lira. Jis taip pat buvo ministrų kabineto vicepremjeras, kai jam vadovavo R. T. Erdoganas.
Niekas šiuo metu netvirtina, kad naujasis finansų ministras be kompromisų priešinsis galimoms prezidento ekonomikos politikos užgaidoms ateityje. Galbūt jo net laukia greitas atsistatydinimas, tačiau šis sprendimas kol kas yra palankiai vertinamas užsienio investuotojų kaip solidus signalas, rašo britų „The Guardian“.
VERSLO TRIBŪNA
Telekomunikacijų ir IT bendrovė „Telia Lietuva“ ir grupės paslaugų centras „Telia Global Services Lithuania“ (TGSL) pradeda naują bendro darbo etapą. Beveik 700 TGSL darbuotojų persikelia į bendrą biurą Vilniuje, Saltoniškių gatvėje. „Telia Lietuvos“ vadovė Giedrė Kaminskaitė-Salters sako, kad šis sprendimas sustiprins bendrą organizacijos kultūrą ir suteiks daugiau bendradarbiavimo galimybių.
Vilniuje vykusioje konferencijoje „Valstybė 4.0“ verslo, valstybinių institucijų bei įmonių, savivaldybių atstovai diskutavo apie modernią, efektyvią ir gyventojams bei verslui draugišką valstybę. Renginyje – ir skaitmeninių iššūkių aktualijos, diskusijos apie tai, kaip ugdyti viešojo sektoriaus lyderystę viešajame sektoriuje ir prisitraukti jaunąją kartą.
2024 m. vos 29 proc. moterų didžiausiose Lietuvos bendrovėse, kurių akcijomis prekiaujama biržoje, užėmė vadovaujamas pozicijas. Panaši situacija ir visoje Europos Sąjungoje, kur moterų vadovių dalis siekia apie 35 proc. Specialistai įsitikinę, kad vienas iš būdų keisti šią statistiką – ugdyti lyderystės kompetencijas ir stiprinti pasitikėjimą savimi per studijas bei profesinį tobulėjimą.
Autoservisų industrija ilgą laiką naudoja pasenusias operacines sistemas. Kliento registracijos rašomos į sąsiuvinį, kontaktiniai duomenys saugomi telefono adresų knygelėje, o verslo rodikliai vertinami subjektyviai. Tokia realybė ir toliau vyrauja daugelyje autoservisų šalyje. Tačiau šią situaciją keičia sparčiai augantis startuolis „Nevažiuoja", sukūręs pirmąjį moderniausią dirbtinio intelekto (DI) sprendimą, automatizuojantį visą autoserviso veiklą - nuo skambučių konvertavimo į užsakymus dirbtinio intelekto pagalba iki išsamios klientų duomenų bazės ir analitinės statistikos sukūrimo.
„Tikėtina, kad M. Simsekas savo kadencijos pradžioje turės tvirtą mandatą, tačiau, artėjant 2024 m. kovą vyksiantiems vietos rinkimams, susidurs su sparčiai didėjančiu politiniu priešpriešiniu vėju, kad įgyvendintų politiką“, – Emre Pekerį, Eurazijos analitikų grupės atstovą, cituoja „Amerikos balsas“. Dar 2021 m. paskelbtoje ekonomikos plėtros programoje R. T. Erdoganas akcentavo pinigų politikos ir tikslinių paskolų skatinimą, siekiant pagyvinti ekonomikos augimą, eksportą ir investicijas, verčiant TCB imtis veiksmų ir smarkiai ribojant jo nepriklausomybę nuo vykdomosios valdžios.
„Skaidrumas, nuoseklumas, nuspėjamumas ir tarptautinių normų laikymasis bus pagrindiniai mūsų principai siekiant šio tikslo ateinančiu laikotarpiu, – CNN cituoja M. Simseko, ortodoksiško monetarininko, pirmąją kalbą nuo paskyrimo į šias pareigas. – Turkija neturi kito pasirinkimo kaip tik grįžti prie racionalaus pagrindo. Taisyklėmis pagrįsta, nuspėjama šalies ekonomika bus raktas į norimą gerovę.“
Tačiau klausimas, ar jau galima tikėtis „naujos ekonomikos politikos“ Turkijoje, yra atviras.
Apkabinti 87 milijonus
Per inauguracijos iškilmes R. T. Erdoganas žadėjo apkabinti visus 87 mln. dėl aršios rinkimų kampanijos sumišusių Turkijos piliečių dėl geresnės šalies ateities. Iššūkis nebus lengvas. Visuomenė čia dabar yra pasidalijusi į tuos, kurie „už“ R. T. Erdoganą, ir tuos, kurie yra „prieš“.
Ir šia prasme net požiūris į politinę opoziciją nėra pats reikšmingiausias. Nuo XX a. pradžios trukęs „kemalistų“ (moderniosios Turkijos įkūrėjo Mustafos Kemalio Atatürko (1888–1939) režimas nebuvo „žolėdžių valdžia“, pasižymėjo politiniais persekiojimais, pertekline kariškių įtaka (nuo 1923 m. valstybėje buvo įvykdyti trys kariniai perversmai, 1974 m. įsiveržta į Kiprą, kurio dalis de facto tebeokupuota iki šiol, 2016 m. kariškių mėginimas nuversti R. T. Erdoganą žlugo). Konsensusas čia vyrauja kurdų teroristų, armėnų skerdynių 1915 m. nepripažinimo genocidu klausimais. Visais kitais reikalais mėginimas apkabinti tai, kas neįmanoma, gali ir nepavykti.
Turkijos prezidento inauguracijoje Ankaroje dalyvavęs jo bičiulis graikas Dimitris Avramopoulas (buvęs Europos Komisijos narys) savo šalies žiniasklaidai sakė: „Erdoganas yra natūralus Turkijos lyderis, turinti gerų ir blogų savybių. Manau, jis nori dirbti taip, kad jo vardas išliktų visų atmintyje, kai jis pasitrauks iš politikos scenos.“
