Meilė mokesčių reformai pro sukąstus dantis
Turime tam tikrą loginę seką – jeigu neįgyvendinsim mokesčių reformos arba bent jau jos dalies, negausim lėšų iš RRF, negalėsime suformuoti pakankamo biudžeto ir iš jo finansuoti viso to, kas šiandien reikalinga, pvz., padidintų socialinių išmokų ir mokytojų algų, papildomų investicijų į krašto apsaugą ir t. t.
Gal ir galima būtų apsieiti be lėšų iš RRF, tarkim, papildomai skolinantis. Tačiau išaugusių palūkanų ir padidėjusių skolos tvarkymo kaštų kontekstas paverčia šią išeitį tiesiog nepatrauklia, neracionalia ir neperspektyvia. Tą sako ir ekonomikos ekspertai, ir tarptautinės finansų organizacijos.
Į tą atkreipia dėmesį ir Briuselis. Antai Vilniuje dabar besilankantis Valdis Dombrovskis, Europos Komisijos viceprezidentas, teigia, kad Lietuvai nebūtų protinga kone savo noru netekti RRF lėšų, tad būtina įgyvendinant mokesčių reformą judėti į priekį.
V. Dombrovskis neatskleidė, kiek šalis rizikuoja netekti, jeigu reforma nejudės, bet jau anksčiau ne kartą įvairiuose kontekstuose minėtos labai didelės sumos, siekiančios šimtus milijonų eurų. Vien iki šių metų pabaigos Lietuva turi spėti įgyvendinti su mokesčių ir kitomis reformomis susijusius užsibrėžtus tikslus, kad iš RRF gautų 260 mln. Eur. O iki 2026-ųjų pabaigos programai „Naujos kartos Lietuva“ iš šio fondo turi būti skirta apie 2,2 mlrd. Eur.
Tai pernelyg solidi ir ženkli suma, kad jos būtų galima atsisakyti.
Taigi, tai reikštų, kad Lietuvai faktiškai privalu reformuoti mokesčius. Tik kokia apimtimi ta pertvarka turi įvykti? Marius Vaščega, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, primena, kad pagal pradinį ES Tarybos patvirtintą planą mokesčių sistemos pakeitimus buvo ketinama padaryti dar 2022-aisiais, o jie įsigalioti turėjo nuo 2023-ųjų pradžios.
Visi, įskaitant ir tą patį Briuselį, mato, kad viešojoje erdvėje turime itin karštą diskusiją dėl mokesčių pertvarkos. Abejonių dėl kai kurių esminių Vyriausybės pasiūlymų, pvz., dėl individualios veiklos apmokestinimo pakeitimų ar NT mokesčio bazės plėtros, reiškia ne tik dauguma asocijuotų verslo struktūrų bei parlamentinė opozicija, bet net ir dalis valdančiųjų, ypač iš vadinamojo liberaliojo sparno.
Tiesa, yra kai kurie mokesčių reformos aspektai, kurie visiems patinka, tarp tokių – neapmokestinamojo pajamų dydžio spartesnis kėlimas, taip jį pamažėl artinant prie minimalios mėnesio algos.
Bet šis reformos aspektas ne papildo biudžetą, o kaip tik priešingai – didina išlaidas. Pertvarkos tikslas turėtų būti ne tik mokestinio teisingumo siekis, bet ir biudžetinio kapšo padidinimas, nes daugelis sričių, ypač socialinių, reikalauja didesnio finansavimo.
Tai reiškia, kad mokesčių pertvarka turi išlaikyti balansą, nes negalima tik išrankioti razinų iš tešlos ir priimti tik visiems patiksiančius pasiūlymus. Saldžių vitaminų krūvelėje reikalingos ir kartesnės piliulės.
Aplinkybės priimti nepopuliarius pasiūlymus dėl mokesčių reformos itin nepalankios – jau faktiškai prasidėjo triguba kitąmet įvyksiančių rinkimų kampanija. Kiti sako, kad ir ekonominė situacija nėra palanki tokioms pertvarkoms atlikti. Taigi langelis joms kaip ir yra prisivėręs.
Tačiau pavojus netekti šimtų milijonų iš europietiškųjų fondų gali priversti net ir didžiausius mokesčių reformos skeptikus permąstyti savo poziciją, sutinkant patvirtinti bent dalį nepopuliarių sprendimų.
Taip ir gausime tokią „meilę“ pro sukąstus dantis.
VŽ nuomone, mokesčių reformos klausimu esame priversti ieškoti kompromiso, kad ir vilkas sotus būtų, ir avelės sveikos. Į tokio kompromiso paiešką turėtų susikoncentruoti visos suinteresuotos šalys: institucijos, politinės partijos ir verslą bei darbuotojus vienijančius asociacijos. Tikriausiai teks priimti kažkokius naujus mokesčių įstatymus ne pilna apimtimi, bet kartu nusistatyti aiškius socialinių poreikių finansavimo iš biudžeto prioritetus.
