Koks velnias nešė į tą rusų galerą
Nebuvo verta, nes Rusija taip niekada ir neatsisakė ambicijų siekti imperinio statuso, o tai reiškia kruvinus konfliktus su kaimynais. Geisdama atkurti savo imperiją, taip pat ir užgrobti Juodosios jūros baseiną, Rusiją pradėjo karą prieš Ukrainą.
Ar dabar atgauti pinigų iš Rusijos negalintiems mūsų verslininkams įspėjamasis skambutis neturėjo suskambėti dar 2014 m., kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį? Gal ir turėjo, gal ir skambėjo, bet nemažai kas jo negirdėjo. Arba nenorėjo girdėti – didelės maržos ausis užgulė.
Užsiminus apie praradimus, svarbu paminėti, kad net ir tuo metu, kai Rusija jau buvo užpuolusi Ukrainą, kai kuriems verslininkams, pavyzdžiui, Arvydui Avuliui, „Hanner“ valdybos pirmininkui, pavyko, nors ir su dideliais praradimais, susigrąžinti Rusijos bankų sąskaitose turėtus pinigus.
Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra XXI a. Europoje nesuvokiamas žiaurumas, galutinai atvėręs akis ne tik apie pačią Rusiją. Tai, kaip reaguoja, ir kiek paramos besiginantiems ukrainiečiams skiria Vakarų pasaulis, leidžia suprasti dar daugiau. Deja, Rusija – ne vieniša. Bendraminčių ji randa Azijoje, Afrikoje. Kažin kas sukasi Kim Jong Uno, Šiaurės Korėjos lyderio, galvoje, metaforiškai siūlant V. Putinui „susikibti už rankų“ ir kurti galingą valstybę.
Pusantrų metų niokodama Ukrainą Rusija jau patyrė didelių nuostolių ir dabar vargiai pradėtų tiesioginį konfliktą su NATO, bet režimo prigimtis aiški. Mažai kas įsivaizduoja, kad artimoje ateityje Rusija galėtų tapti civilizuota, normalia valstybe. Tai pagaliau supratę užsienio investuotojai Rusijoje nieko gero nebesitiki. Milijardinės investicijos, kurias tenka tiesiog užmiršti. Didžiuliai planai, kurių jau nepavyks įgyvendinti. Pagundos susigrąžinti bent dalį pinigų apeinant draudimus. Viltys, kad sankcijos ilgainiui atlaisvės ir pavyks persivesti pinigus iš Rusijos bankų sąskaitų. Aišku, jei iki tol dar ten bus kas nors likę. Realiai toks įspūdis susidaro pabendravus su Lietuvos verslininkais, kažkada pasiryžusiais įgyvendinti verslo sumanymus Rusijoje ir dar vis turinčiais ten veikiančius juridinius subjektus.
Nuo pat karo pradžios turbūt garsiausiai linksniuojama, paskutinės reputacijos likučius prarandanti, Visvaldo Matijošaičio pavardė. Jo kartu su verslo partneriu Liudu Skieriumi valdomos gamybos, prekybos, transporto ir kt. įmonės pagal uždirbtas pajamas Rusijoje tarp mūsų verslų pirmauja. Gerokai mažesne apimtimi Rusijoje įstrigę verslininkai užjaučia bendradalį, išreikšdami nuomonę, kad parduoti visą Rytų bloke esantį verslą V. Matijošaičiui oi nebus lengva.
Rusijoje jau draudžiama parduoti verslą be jos vyriausybės Užsienio investicijų komisijos sutikimo. Bėgantiems Vakarų kapitalistams už jų įmones Maskva leido mokėti tik pusę rinkos vertės (geriau – dar mažiau). Kiekvienas sandoris užtvirtinamas 5–10% mokesčiu nuo sandorio vertės į Rusijos biudžetą.
Šitokios aplinkybės lėtina užsienio investuotojų pasitraukimo procesą, kuris, nepaisant visko, vis dėlto vyksta. Aišku, ne 100%. Dalis investuotojų kalba apie „pareigą rūpintis viso pasaulio žmonėmis“ ir dėl to nė neketina nutraukti veiklos Rusijoje, kiti, apimti savotiškos nostalgijos, prasitaria tikintys, kad „reikalai susitvarkys“ ir bus galima vėl grįžti prie projektų Rusijoje. Kai kurios įmonės Rusijoje neišregistruojamos ir dėl to, kad tarnybos grasina jų vadovams. Areštai, turto konfiskavimas, verslo nusavinimas – visiškai įprasta režimo praktika. Beje, ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje, iš kurios užsienio investuotojai taip pat norėtų pasitraukti su kuo mažesniais nuostoliais.
VŽ nuomone, kaip ir daugeliu atvejų, kai reikalai komplikuojasi, viskas prasideda nuo objektyvaus vertinimo ir klaidos pripažinimo. Jei investiciją Rusijoje jau laikote klaida, tai turėtų pavykti rasti jėgų ir priimti pasekmes.
