Įmantrių pareigybių ir motyvacinių sistemų pinklės
Tie, kas prisimena 2008 m. prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, žino, kad diržus nori nenori susiveržti teks. Vis dėlto šį sykį velnias gal ir nepasirodys toks baisus, kokį bandoma nupiešti. Žinoma, nieko gero iš jo nelauk: bus ir etatų skaičiaus mažinimo, ir bankrotų, ir nuostolių. Bet ar gerais laikais šito nebuvo? Juk tiek vakar, tiek šiandien žmonės darbus praranda, ant kai kurių įmonių durų tenka pakabinti spynas amžiams, o nuo nuostolių neapsaugotas niekas.
Tik sunkmečiu praradimų mastas kitoks. Vis dėlto ekspertai ramina: blogiau nei per 2008–2009 m. krizę, kurią išgyveno Nepriklausomos Lietuvos verslas, nebus. Ir pirmiausia dėl to, kad jis jau labiau subrendęs, patyręs, pasimokęs ir svetimų, o labiausiai – iš savo klaidų.
Jau tąkart, kai ekonomika, tėškusi visu svoriu į dugną, ėmė kepurnėtis aukštyn, ne vienas verslininkas turėjo pasidaręs išvadas, ką kitą kartą darytų kitaip. Ne, to vienintelio teisingo recepto nėra, nes kiekvienos įmonės specifika kitokia. Todėl ir sprendimai skiriasi.
Štai vienas verslininkas tikina, kad nelauktų „o gal rytoj jau bus geriau“, bet iš karto pristabdytų veiklą, atleistų kone visus darbuotojus, o kai laikai pagerėtų, vėl pasiraitotų rankoves.
Kitas – priešingai: dievagojasi, kad nepanaikintų nė vieno etato, sustiprintų pajėgas konkurentų atleistais specialistais, įkvėptų dvasios darbuotojams ir visi dirbtų neskaičiuodami nei valandų, nei jėgų.
O trečias gailisi, kad neišnaudojo tada progos ir nesusipirko savo sektoriaus įmonių, kurios buvo ties išgyvenimo riba. Taip, tikrai turėjęs už ką, bet paprasčiausiai nepagalvojęs, kad taip galima pasididinti savo verslo svorį.
Taigi kiekvieno vadovo patirtis skirtinga, bet išmoktos pamokos veltui nenueis. Juolab kad yra ir bendrų vardiklių. Vienas iš jų: veik ryžtingai, bet apgalvotai. Kitas: visada turėk planą B (o dar geriau, ir C, D ar E).
Ir trečias: skaičiuok, skaičiuok ir dar kartą skaičiuok. Nes verslas skaičius mėgsta.
Kai laikai geri, sąnaudų eilutė netampa pati svarbiausia – stebėti augančias pajamas ir pelną juk kur kas maloniau. Kai pastarieji rodikliai džiugina, net besipučianti išlaidų suma neatrodo tokia grėsminga.
Vis dėlto pravartu nuolat pasitikrinti, ar tikrai visos tos išlaidos būtinos. Juk sutaupytas euras – uždirbtas euras! O koks įmonėse yra pats brangiausias turtas? Darbuotojai. Visomis prasmėmis.
Kad verslas augtų, kuriamos naujos darbo vietos, „sukalama“ stipri motyvacinė sistema, skiriamos lėšos darbuotojų profesiniam augimui ir užklasinei veiklai. Kartais net persistengiama arba nuklystama į lankas: atsiranda pareigybių, kurių net pavadinimas neaiškus, arba tokių naudų, kurios kainuoja, bet darbuotojų visai nevertinamos.
Taigi sunkmečiui trypčiojant ties slenksčiu, verslui yra puiki proga peržiūrėti, ar tikrai dalis pinigų neišeina vėjais. Ar tinkamai veikia procesai, ar tikrai reikia tiek darbuotojų, tiksliau, ar jie visi kuria pridėtinę vertę. Ne, jokiu būdu nereikėtų pradėti į kairę ir dešinę dalinti atleidimo lapelių. Tačiau verta išgryninti kiekvienos pareigybės funkcijas – gali paaiškėti, kad kai kurios jų dubliuojasi ir tai, ką daro du žmonės, laisvai padarytų vienas. Taigi antram galima paskirti kitokių darbų.
Taip pat vertėtų peržiūrėti naudų paketą, nes tikrai atsiras tokių, kuriomis naudojamasi rečiau. Beje, negalima motyvacijos kurti pagal vieną kurpalį, nes visi žmonės yra skirtingi, tad tai, kas vienus išties motyvuoja, kitiems – visai bereikšmis dalykas. Todėl motyvacinė sistema privalo būti kiek tik įmanoma personalizuota.
Nereikia pamiršti ir nefinansinių dalykų. Kaip rodo atrankų ir personalo valdymo sprendimų bendrovės „Amston“ atliktas tyrimas, iš nefinansinių motyvuojančių veiksnių svarbiausias išlieka komanda – kolegų patyrimas, motyvacija, profesionalumas, gebėjimas bendradarbiauti. Pozicija žemiau prioritetų lentelėje atsidūrė darbuotojų asmeninis augimas ir karjera.
O geras žodis, kaip žinome, nieko nekainuoja.
