Parodomasis energetikos ruonių šou
Visus parodomuosius šou vienija tai, kad jie daromi dėl pramogos, nevertinami pasiekti rezultatai, nekreipiama dėmesio į padarytas technines klaidas. Svarbiausia – gerai atrodyti žiūrovams.
Pastaruoju metu Lietuvos energetikos padangėje buvo galima išvysti ne vieną parodomąjį pasirodymą: nuo akrobatinio pirmojo jūrinio vėjo konkurso (su valstybės parama) sukeitimo su antruoju (be valstybės paramos) iki garsių pareiškimų apie kaimynų nenorą sinchronizuotis su kontinentinės Europos elektros tinklais dar 2024 m. pradžioje.
Šiuos Lietuvai ir visam regionui svarbius įvykius sieja vienas ir tas pats – valdžia nori rinkimų teisę turintiems žiūrovams parodyti, kaip gerai ir gražiai atrodo jos nuveikti darbai, o programos klaidas ir suklupimus čiuožiant ant plonyčio ledo palikti viešumo šešėlyje.
Nors noras komunikuoti, rodyti lyderystę ir girtis nuveiktais darbais nėra blogai, galbūt ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Tiek Energetikos ministerija, tiek valstybės kontroliuojama „Ignitis grupė“ suskubo girtis sėkmingu pirmojo jūrinio vėjo parko vystytojo konkursu, kuriame dalyvavo visi du dalyviai. Mažai kas nustebo dėl minėtos bendrovės sėkmės, tačiau daug klausimų sukėlė dabartinė tiesioginė nauda valstybei.
20 mln. Eur buvo ta suma, už kurią „Ignitis grupės“ įmonei ir jos partnerei atiteko teritorija jūrinio vėjo parkui vystyti. Nesvarbu, ar skaičiuosime pinigus, tenkančius 1 MW ar 1 teritorijos ploto vienetui, įplaukos į biudžetą nublanksta, jei pažiūrėsime, kiek pajamų biudžetams sugeneravo parkų vystytojai Vokietijoje ar JAV. Sumos skiriasi dešimtimis kartų ne mūsų naudai.
Taip, vieno parko palyginimas su kitu niekados nebus tikslusis mokslas, bet, tikėtina, kad parko vertę padidina konkurencija, dėl kurios nebuvimo Lietuvos atveju įspėjo ir užsienio energetikos įmonės.
Įdomu ir tai, kad ne kartą dėl mažos galios (700 MW) kritikuotas lietuviškasis projektas Baltijoje gali būti dar mažesnis. Vystytojas teritorijoje įsipareigojo pastatyti ne mažesnį kaip 580 MW galios parką.
Ne mažiau įdomiai klostosi ir Lietuvos siekis būti atsijungimo nuo BRELL flagmane. Lietuvos ambicija tai padaryti anksčiau, nei numatyta, ne juokais supykdė estus. Prasidėjęs užsakytų studijų karas tarp Lietuvos ir Estijos, kai įrašomi užsakovo padiktuoti skaičiai ir argumentai, šalių operatorių santykius pablogino iki istoriškai blogiausių.
Rodos, niekas nenori atsitraukti nuo parodomosios programos reklaminėje skrajutėje įrašyto šūkio. Lietuvių kalba – sinchronizuokimės anksčiau, estų – palaukime, per brangu.
Bet jei jau nesusikalbame ir neturime politinės kalbos vertėjo, kam spausdinti tą reklaminę skrajutę? Juk ji įpareigoja ir neleidžia atsitraukti, nes žiūrovams pripažinti, kad buvo klaidų, toli gražu dar nėra new normal.
Keista, kad puikiai Baltijos sesių trapią draugystę nuo LEO bandymo statyti naują atominę elektrinę ir SkGD terminalo laikų išmanantis Rokas Masiulis, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorės „Litgrid“ vadovas, apskritai leido politikams tą skrajutę spausdinti žinodamas, kad atsidurs pačiame ieties smaigalyje.
VŽ nuomone, yra ir mažiau populiarių, bet svarbių darbų, kuriuos būtina padaryti. Europos Komisija (EK) ragina Lietuvą į šalies įstatymus visiškai perkelti Europos Sąjungos (ES) elektros energijos vidaus rinkos taisykles.
Perkelti direktyvą Lietuva turėjo iki 2021 m. vasario. Pernai gegužę EK išsiuntė Lietuvai raginimą, tačiau į nacionalinę teisę kol kas ji integruota tik iš dalies.
Itin keistai atrodo ir šalies lyderystė sinchronizacijos tema, kai ambicingo tikslo siekiama nesusitarus su partneriais, nuo kurių sprendimo, kad ir panašėjančio į delsimą ir ignoravimą, esame visiškai priklausomi.
VŽ nuomone, daug gražiau ir prasmingiau atrodo, kai garsiai šaukiama apie jau nuveiktus darbus, o ne apie tuos, kurie tuos darbus neva trukdo nuveikti. Priešingu atveju pasirodymas tampa panašus į nesukalbamų ir užsispyrusių ruonių šou, kai herojai tik imituoja pokalbį su žiūrovais laukdami biso.
