Ką pasakysime Ukrainai?
Dar prieš gerą savaitę atrodė, kad Vilniuje NATO pasveikins 32-ąją narę – Švediją. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, Suomijos ir Švedijos buvimas Aljanse ypač svarbus dėl regiono saugumo. Šios dvi valstybės padėtų NATO sumažinti pažeidžiamumą Šiaurės Vakarų Europoje – Baltijos jūroje.
Analitikų teigimu, Švedijos povandeninis laivynas yra vienas pažangiausių.
„Švedijos povandeninis laivynas yra gerai pasirengęs ir gali veikti konflikto sąlygomis, todėl padidins bendrą NATO povandeninių laivų pajėgumą Baltijos jūroje“, – „Reuters“ sakė neįvardintas NATO pareigūnas.
Artimiausiu metu Švedija planuoja įsigyti naujos kartos povandeninių laivų, kurie užtikrintų Baltijos jūros dugno infrastruktūrą.
Tačiau Švedijos kelias link narystės NATO tapo gana erškėčiuotas, pirmiausia dėl Turkijos veto. Pastaruoju metu Vakarams suintensyvinus spaudimą jai, koją pakišo dar vienas incidentas su sudegintu Koranu.
Praėjusią savaitę Stokholme prie mečetės per vieną svarbiausių musulmonų švenčių „Eid al-Adha“ (liet. Aukojimo šventė) irakietis protestuotojas sudegino Koraną. Leidimą tokiai protesto akcijai suteikė šalies policija, motyvuodama žodžio laisve.
Po šio incidento viltys, kad Turkija iki Vilniaus NATO viršūnių susitikimo pritars Švedijos narystei Aljanse, smuktelėjo dar žemiau, nei jau buvo iki šiol, – iš esmės į dugną.
Tiesa, daugelis analitikų mano, kad tai, ar Turkija atsisakys savo veto, iš tikrųjų priklauso net ne nuo švedų, o nuo amerikiečių. Jau seniai buvo keliami klausimai dėl Švedijos NATO klausimo siejimo su JAV vykdomu naikintuvų F-16 pardavimu Turkijai.
Tačiau NATO gretose lieka dar vienas išsišokėlis – Vengrijos Orbanas. Tradiciškai į kairę ir į dešinę veto svaidantis šios šalies vadovas paskelbė, kad nukelia Švedijos narystės klausimą į rudenį. Rimti motyvai neišdėstyti, tačiau šioje pozicijoje prasiveržia iš Kremliaus dvelkiantis vėjelis.
Švedijos narystės klausimas iš esmės nekvestionuojamas, o Ukrainos perspektyvos dėl NATO toliau išlieka miglotos. Kyjivas tikisi aiškaus Ukrainos kvietimo į NATO po to, kai baigsis šalies karas su Rusija. Vilnius pasirengęs aktyviai išreikšti Lietuvos palaikymą šiai kariaujančiai valstybei, tačiau atrodo, kad istorinės taps tik tos dešimtys tūkstančių Ukrainos vėliavų, plazdenančių mūsų sostinės gatvėse, o ne pats viršūnių susitikimas. Vilniuje nesuteikus Ukrainai aiškių narystės gairių, užuot ištaisę 2008-ųjų Bukarešto klaidas, galime fiksuoti dar vieną istorinę klaidą.
Ukrainos narystė NATO – tai vienas baisiausių diktatoriaus Putino ir jo sėbrų košmarų. Kaip, beje, baisi jiems ir paties Aljanso vienybė. Tačiau nors ginkluotės ir finansinės paramos Ukrainai klausimu NATO šalys tą vienybę demonstravo (vėlgi nuošalyje liekant Vengrijai ir Turkijai), drąsios, nuožmią rusų agresiją atlaikančios šalies greitesnę narystę Aljanse remia vos daugiau nei 20 šalių.
Tarp skeptikų ar atsargiųjų – Vakarų, Pietų Europos valstybės ir JAV. Štai pastarosios šalies prezidentas Joe Bidenas praėjusią savaitę pareiškė, kad Jungtinės Valstijos, nepaisant Rusijos invazijos, nesiims specialių priemonių, kad Kyjivas galėtų prisijungti prie NATO. Anot JAV vadovo, ukrainiečiai „turi atitikti tuos pačius standartus“.
Regis, vakariečiai vis dar ne iki galo įsisąmonino iš Rusijos kylančias grėsmes. Pasak kadenciją baigusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, NATO nepavyko atgrasyti Rusijos, o Vakarai vis dar gyvena visiškai „kitame laike“ nei Maskva, karui mobilizavusi visą visuomenę ir pramonę.
Ji prisiminė, kad po 2014 m. Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos Baltijos šalių politikai perspėjo Vakarų lyderius dėl Rusijos keliamos grėsmės, tačiau į tai buvo nereaguojama.
„Iš mūsų juokėsi, mus kritikavo, mūsų negirdėjo. Dabar, kai sutinkame lyderius, buvusius vadovus, jie skundžiasi ir sako, kad mes buvome teisūs. Bet kodėl nesiklausoma mūsų dabar, kas vyks rytoj. Vėl mūsų klausomasi, bet neišgirstama“, – pabrėžė buvusi Lietuvos vadovė.
Prieš aštuonerius metus D. Grybauskaitė Rusiją pavadino teroristine valstybe. Šiandien kiti Vakarų lyderiai tai jai primena kaip komplimentą. Pasak jos, jie nesuvokia, kas vyks rytoj, – tai nuvilia, nes rodo, kad mes nesugebame pasimokyti iš klaidų.
„Putinas mus visą laiką moko, rodo mūsų klaidas, mūsų silpnybes ir moko mus, kaip kautis ir rengtis tokiems iššūkiams“, – aiškino buvusi Lietuvos prezidentė.
Vakarų lyderiai jei kiek ir pasimokė, vis tiek viena akimi žvalgosi Putino pusėn, o šis vis tolyn ir tolyn stumia vadinamąsias raudonas linijas. Kasdien kyla klausimas – kas toliau? Jis susprogdino Kachovkos užtvanką, bet nesulaukė jokios bausmės, jokios reakcijos, tik žodinių pasmerkimų. Toliau jo gaujos žudo taikius ukrainiečius – vakariečiai „pasibaisi“.
Kruvinajam diktatoriui tik to ir reikia. Galima ir toliau siautėti, šantažuoti, grasinti branduoliniu ginklu, laikyti įtampą dėl užminuotų Zaporižios AE reaktorių ir t. t.
Banditas visada pajaučia silpnesniojo baimės kvapą.
„Praėjo 18 mėnesių, artėja NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Manau, reikia strategiškai pakeisti visą žaidimą, pakelti strateginę dinamiką į aukštesnį lygį, kad grąžintume prarastą iniciatyvą. Dabar toliau darome tą pačią klaidą. Kai tik Vokietijoje kyla diskusijų dėl Ukrainos narystės NATO, per 2,5 sekundės pareigūnas pareiškia: ne, ne, ne, dabar netinkamas laikas Ukrainai prisijungti. Nuolat pasakome, ko daryti nesame pasiruošę. Nedarysime to, nedarysime ano, būtent tai girdi V. Putinas, o jis klausosi. Todėl jis paprasčiausiai mano ištversiantis ilgiau už mus. Ir laukia.
Pavyzdžiui, NATO vadovo Jenso Stoltenbergo pareiškimai. Neseniai lankydamasis Vokietijoje jis kalbėjo, kad pirmiausia ukrainiečiai turi apginti valstybingumą, jei išliks kaip valstybė, turi grįžti ir diskutuosime dėl narystės. Taigi, klausimo ant stalo nė nėra. Tai absoliučiai klaidinga strateginė žinia Rusijai“, – LRT aiškina dr. Stefanie Babst, 20 metų NATO dirbusi ir 2006–2012 m. ėjusi generalinio sekretoriaus pavaduotojos pareigas viešajai diplomatijai.
Jos skaičiavimu, NATO nėra konsensuso: yra 22 valstybės, kurios įvairiais instrumentais ir platformomis pasisako už pagreitintą Ukrainos narystę.
„Bent jau suteikime Ukrainai aiškų kelią, grafiką, Vilniuje praneškime, kad Ukraina taps nare, pavyzdžiui, per kitą viršūnių susitikimą Vašingtone. Ir pradėkime rengtis, išmeskime narystės veiksmų planą (MAP). Jau beprasmiška reikalauti, kad Ukraina įgyvendintų visus veiksmus. O tai būtų iš tiesų nustebinę V. Putiną, jis to nesitiki“, – ragina S. Babst.
NATO vadovo žodžiai, kad „pirmiausia ukrainiečiai turi apginti valstybingumą, jei išliks kaip valstybė“, turėtų skambėti kaip muzika Putino ausims. Jis savo ordas ir siunčia į Ukrainą tam, kad išnaikintų ir valstybę ir valstybingumą. Ir ukrainiečius. Demokratinis pasaulis susitelkė tam, kad padėtų jiems išlikti – apginti savo šalį ir laisvę. Apginti tai, ko taip nekenčia ir bijo bunkerinis pseudocaras.
Ukrainiečiai savo aukomis, savo krauju sulaiko tas ordas, pasirengusias gvieštis vis daugiau žemių ir veržtis toliau.
VERSLO TRIBŪNA
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
„PwC“ Lietuvoje plečia vadovų gretas, paskirdama du naujus paslaugų sričių lyderius: Gediminą Černiauską, kuris tampa kibernetinio saugumo paslaugų vadovu ir vadovaus jų plėtrai Baltijos šalyse, bei Petrą Misiūną, perimantį sandorių paslaugų vadovo pareigas iš Roko Žemaičio.
Vilniaus Žirmūnų baseine perkirpta simbolinė juostelė atverianti duris į rekonstruotą priestatą su baseinu ir sporto sale. Šis projektas, kurio įgyvendinimu Vilniaus m. savivaldybės užsakymu rūpinosi Vilniaus vystymo kompanija, taps dar viena patogia vieta vilniečiams sportuoti arčiau namų.
Todėl Ukraina laukia ne gražių kalbų viršūnių susitikime Vilniuje, ne miglotų pažadų, ne niekur nevedančių „jeigu“, o esminių sprendimų. Suteikusi jai realų narystės grafiką, NATO pademonstruotų tikrą vienybę ir tvirtybę, šis žingsnis dar labiau pakeltų narsios tautos kovinę dvasią. O Aljansas įgytų drąsią, kovų užgrūdintą, šiuolaikinę vakarietišką techniką karo lauke išbandžiusią kariuomenę. 33-ioji NATO narė taptų patikimu ramsčiu, daužančiu Rytų kaimyno grobuoniškas ambicijas.
